Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) sulaukė daugiau ovacijų nei bet kuris kitas ispanų patiekalas, ir ne be priežasties. Tai ne tik šalta sriuba; tai gardus šaukštas vasaros ir istorijos. Nors šiai sriubai išsilaikyti populiariausių sąraše nėra lengva, nes ji turi bent penkias ne mažiau garsias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, porra), tik gaspačo vis dar laikoma ispaniškų sriubų ambasadore pasaulyje. 

Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.

„Viduržemio jūros dieta“ man iki šiol skambėjo egzotiškai – lyg dar vienas sudėtingas mitybos planas, perkrautas įmantriais produktais ir griežtais, sunkiai įgyvendinamais mitybos režimais. Tai atrodė kaip teorija, apie kurią įdomu paskaityti, bet vargu ar pavyktų pritaikyti. Mat pats pavadinimas sufleruoja, jog ji skirta Pietų pakrančių, o ne Baltijos gyventojams. Visgi pradėjus domėtis giliau, aptikau, kad šios dietos atsiradimo istorija yra žymiai įdomesnė už pačią dietą.

„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Charo Carmona jau dvidešimt penkis metus yra Antequera mieste įsikūrusio restorano, tapų baro ir svečių namų „Arte de Cozina“ savininkė, virtuvės šefė ir Andalūzijos kulinarinių tradicijų saugotoja. Jos asmeninis gyvenimas ir darbas taip susipynę, kad pasaulį, kuriame ji sukasi kasdien ji pati vadina tiesiog namais (la casa).

Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Gyvas ir triukšmingas, kupinas kvapų, spalvų ir garsų andalūziškas turgus privers jūsų skrandį džiūgauti. Tai vieta, kur kunkuliuoja gyvenimas. O produktų šviežumas ir kokybė kalba patys už save.

Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.

Šalta sriuba, pagaminta iš apelsinų? Kai pirmą kartą girdite apie Porra de Naranja, visai gali būti, kad suraukiate lūpas. Bet vos ją lyžtelėję nuo šaukšto... pasakotumėte kitą istoriją. Porra de Naranja nėra tiesiog sriuba – tai dialogas su istorija, prasidėjęs dar tada, kai Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Šią sriubą gaminame kartu su virtuvės šefe Charo Charmona.

Į Kordobos senąjį žydų kvartalą veda viena ypatinga gatvelė, turinti ne tik pavadinimą - Salmorejo skersgatvis, bet ir visą receptą ant sienos. Šis skersgatvis – tai tikrų tikriausias kordobiečių pareiškimas: “Salmorejo gimė šiame mieste. Ši sriuba yra mūsų, ir tik mūsų, pasididžiavimas!”

Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.

Dzeusas lankėsi Kynaros saloje, kai paplūdimyje sutiko gražuolę Cynarą. Ją beprotiškai įsimylėjo, pasiėmė su savimi į Olimpą, kur padarė ją deive. Tačiau Cynara greitai pavargo nuo dieviškojo rojaus ir panoro grįžti namo. Dzeusas įniršo ir pavertė jos visą kūną kietais žaliais lapais, paslėpusiais jos švelnią jautrią širdį. Dzeusas Cynara pavertė artišoku.

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Ispanišką sofrito galima apibūdinti kaip daugumos troškinių, ryžainių (paelijos) ir patiekalų iš makaronų pagrindą. Dažnai sofrito vadinamas kaip šviesiai rudo atspalvio keptų daržovių ruošinys, pagardas, o ne patiekalas savaime. Tai bene populiariausia daržovių kepimo technika ne tik Ispanijoje, bet ir daugumoje Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos šalių virtuvėse.

Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.