Ar įmanoma perprasti Lorcą? Tikriausiai ne. Nors nuo jo žūties prabėgo beveik šimtas metų, o jis išlieka skaitomiausiu visų laikų ispanų poetu. Prie šio dramaturgo kūrybos grįžta vis naujos kartos, ieškodamos atsakymų. Režisieriai, muzikantai, dailininkai ir rašytojai nuolat naršo jo tekstus, bandydami įminti neapčiuopiamą Lorcos paslaptį.

Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.

Nuestra Senora de la Carmen turi tikrai nemažai pareigų, kurias atsakingai vykdo. Atsidėkodami už jos rūpestingumą ir globą beveik visi Andalūzijos pakrantės miesteliai kas metai, liepos 16 dieną organizuoja procesijas ir neša sostą su jos atvaizdu ne tik gatvėmis, bet ir plukdo jūrą.

Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Vadinasi ji “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?

„Los lunares“ – taip ispaniškai vadinamos „taškuotos“ suknelės, kurias dažnai pamatysite ne tik per flamenco pasirodymus, bet ir andalūziškų švenčių metu. Ispaniškas lunares pavadinimas kilo nuo žodžio mėnulis – la luna, o šis raštas atsirado visai netyčia.

Į El Rocío piligrimystę Doñanos smėlynais išsiruošiau prieš kelerius metus su savo miesto Rocío Mergelės brolija. Jos nariai, patyrę piligrimai, nerimastingai klausinėjo, ar tikrai nebijau žirgų, alinančio karščio, ilgo kelio pėsčiomis ir miego palapinėje. Visgi be baimės leidausi į kelią, vildamasi patirti religinę ar vizualinę ekstazę (o gal abi) ir savo kamera užfiksuoti neužfiksuojamą.

Kiekvienais metais savaitę prieš Sekmines El Rocío kaimelis tampa pulsuojančia Andalūzijos širdimi. Čia šimtai tūkstančių žmonių – manoma, kad jų gali būti daugiau nei pusė milijono – atvyksta išgyventi Rocío piligrimystę. Tai pats populiariausias, masiškiausias ir prieštaringiausias religinis – dionizinis reiškinys Andalūzijoje.

Pradžioje buvo... klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius. Viską reikia pasirašyti, išsiųsti ir kantriai laukti tolimesnių nurodymų.

Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas.

Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.

Andalūzijos miestai pilni afišų, kviečiančių aplankyti flamenco tablao, cueva ar tiesiog flamenco show. Žiūrovas žino ką reiškia pastarieji du žodžiai, bet perkant bilietus daugelis tokių šou prie flamenco dar siūlo taurę vyno, ar net trijų patiekalų vakarienę. Koks čia šou, jeigu juo teks gėrėtis čepsinčių, siurbčiojančių alų ar vyną žiūrovų kompanijoje?

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.

La Saca de las Yeguas – taip ispaniškai vadinamas įvykis, šventė, renginys, o bendrai pristatomas kaip tūkstantmetė tradicija. Ji tokia sena, kad niekas nepamena, kada viskas prasidėjo. Konkreti data buvo užfiksuota 1504 metų dokumente, kuriame Medina Sidonia kunigaikštis nurodė kumeles iš Guadalquivir pelkių į Almonte miestelį parginti šio miestelio globėjo Šv. Petro dieną.

Jei neapsisprendžiate, norite būti astronautu, astronomu ar astrologu – pradėkite nuo astroturizmo! Kelias valandas pasižvalgę po visatos begalybę arba atrasite savo pašaukimą, arba nusivylę vaizdais ir įspūdžiais grįšite prie žemiškųjų rūpesčių. Netoli Alhama de Granada miestelio yra Sky Andaluz – vieta, kurioje tiek gimsta, tiek ir užgęsta kosminės svajonės. Naktinis žygis po žvaigždėtą dangų nepalieka abejingų.

Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: kūno ir sielos harmonija, sąlytis su gamta, įspūdis visam gyvenimui. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras…rojuje.

XVII amžiaus Sevilija buvo kontrastų miestas. Viena vertus – galingas ir spalvingas, kupinas turtų ir nuostabių paminklų, o iš kitos – paženklintas skurdo ir ligų. Šio amžiaus viduryje vykę tragiški įvykiai sužlugdė Ispaniją, kuri virto antrarūše pasaulio galia, o Sevilijoje baigėsi klestėjimo amžius – miestas dar blizgėjo baroko auksu ir tuo pačiu jau duso nuo skurdo ir ligų.

Ispanijoje netrūksta muziejų, galinčių patenkinti išrankiausią meno gurmano skonį. Didžiausi meno ir kultūros lobiai eksponuojami garsiausiuose Prado, Gugenheimo, Katalonijos, S.Dali, P.Pikaso ir kituose garsiuose Ispanijos muziejuose. Yra dar vienas, tikrai vertas dėmesio - stovi jis pusiaukelėje tarp Granados ir Sevilijos miestų. Mollina miestelio pakraštyje, moderniame ir šiuolaikiškame pastate įsikūręs didžiausias pasaulyje Betliejų muziejus.

Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.

Gegužės mėnesį Kordobos senamiestis virsta spalvų, kvapų ir gėlių fiesta. Dviem savaitėms savo kiemelių duris miestelėnai atveria „Fiesta de los Patios“ festivalio lankytojams, kad parodytų įspūdingus miesto brangakmenius, o taip pat laimėtų pagrindinį – gražiausio kiemelio prizą.

Jau pirmos pažinties metu sužinojome, kad jis yra ištapęs savo gimtojo Vélez-Málaga miesto koplyčios sienas ir lubas. Kitos tokios, vieno menininko ištapytos koplyčios pasaulyje nėra, bet tai nėra užfiksuota Guinness rekordų knygoje. Ir net viską žinančioje Wikipedia nieko nerašoma apie patį Evaristo Guerra - nepaprastų peizažų tapytoją iš Andalūzijos.

Dykumų yra visuose pasaulio kontinentuose, Europoje tokia vienintelė. Ją rasite Almerijos provincijoje - Desierto de Tabernas. Dykuma vadinama teritorija, kurioje per metus iškrenta mažiau nei 250 mm kritulių. Čia mažai augmenijos ir labai savotiškas gyvūnijos pasaulis, užtat gausu gamtinių iškasenų. Dėl specifinio reljefo ir klimato šios zonos nelabai domina keliautojus. Tad kaip Tabernas dykumai savo rūsčiais landšaftais ir dulkėmis vis gi pavyko privilioti pasaulinio lygio kino kūrėjus?

„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.

Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.

Kadaise koridos Ispanijoje vykdavo miestų gatvių sankryžose ir aikštėse, miesto mugių, turgaus ar didesnių švenčių proga. Laikui bėgant bulių kautynės pradėtos rengti specialiai tam pritaikytose arenose, vadinamose Plaza de Toros (lt. bulių aikštėse). Pirmosios ir seniausios jų pastatytos dar 1711 m. nedideliuose Béjar ir Campofrío miesteliuose. O štai Aroche miestelėnai Plaza de Toros įspraudė į kalno viršūnėje stovėjusios tvirtovės kiemą.