Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Sevilijos spalvos
Sevilija turi savo firmines spalvas. Jos tokios ypatingos, kad pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Albero – geltona garstyčių ir Carmesi – tamsiai raudona, dar vadinama giliai purpurinė. Šios dvi yra labiausiai pastebimos vaikštant po Seviliją. Jomis dažytos Plaza de Toros, Palacio de San Telmo, Palacio de las Dueñas, Basilica de la Macarena, Plaza de la Alfalfa barų ir dar daugybė kitų pastatų sienos.
Visos Ispanijos aikštė
Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys – kas bėgioja, kas užsiima joga, kas dainuoja, kas vaikštinėja parko takeliais ar skliautuotais koridoriais. Po aikštę slenka ir organizuotos ekskursijos - kol jų vadovai pasakoja aikštės ir parodos istoriją, žioplinėjantys paaugliai karstosi laiptų turėklais ir darosi selfius.
La cartuja (ne)sala
Seviliečiai ir patys gerai nežino kas pas juos vadinama sala. Kas vadinam dešiniuoju miesto upės krantu ir kur dingo kairysis. Guadalkivyro upė per visą Sevilijos istoriją buvo tiek sukinėjama ir keitė vagą pati, kad kai kurios miesto dalys vis dar pavadinime turi keistų, su dabartine padėtimi nelabai susijusių, asociacijų.
Kita Sevilijos istorija
XVII amžiaus Sevilija buvo kontrastų miestas. Viena vertus – galingas ir spalvingas, kupinas turtų ir nuostabių paminklų, o iš kitos - paženklintas skurdo ir ligų. Iki amžiaus vidurio tragiški įvykiai sužlugdė Ispaniją, kuri virto antrarūše pasaulio galia, o Sevilijoje baigėsi klestėjimo amžius - miestas dar blizgėjo baroko auksu ir tuo pačiu jau duso nuo skurdo ir ligų
Sevilija. Milžinas molinėmis kojomis
Sevilijos mieste keramikos margumynas tiesiog šėlsta. Ispanijos aikštė, ko gero yra geriausias to įrodymas – ten išvysite įvairiausių formų, spalvų glazūruotas keramikos plyteles, glazūra tapytus paveikslus, pano, herbus ir erdvines dekoracijas. Spalvotos keramikos rasite ne tik didikų rūmuose, bet ir eilinio daugiabučio laiptinėje. Argi gali būti kitaip, jeigu Sevilijos globėjos Justina ir Rufina jau III amžiuje gamino ir pardavinėjo indus, o miestas stovi ant milžiniškų molio klodų. Todėl čia lengva gaminti keramiką ir sunku statyti dangoraižius.
Karališkasis Sevilijos „chameleonas“
Alcázar yra tvirtovė, kurioje įsikūrusi šalies valdovo rezidencija, todėl ji yra didesnė ir puošnesnė nei alkazaba – miesto valdytojo citadelė. Alcazabų arba bent jų griuvėsių Andalūzijoje galite pamatyti vos ne kiekviename senesniame miestelyje, o štai Karališkieji Alkazarai yra tik du – Sevilijoje ir Kordoboje. Nors abu yra vadinami „karališkais“, tačiau iš jų tik Sevilijos rezidencijos dalis vis dar tiesiogiai priklauso Ispanijos Karališkai šeimai, kuri čia turi savo apartamentus. Į juos turistų neleidžia, tačiau visas kitas Alkazaro dalis galite apžiūrėti.
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Sevilija žaliems
Vartydami interneto puslapius galite rasti daugybę patarimų, kurie turėtų padėti Seviliją pažinti per vieną, dvi ar net tris dienas! Mums šiame mieste teko praleisti tikrai daugiau nei tris dienas, bet galiu užtikrintai pasakyti – Sevilijos per dieną, tris ar net per savaitę tikrai nepažinsite, o kuo toliau ją tyrinėsite, tuo ji labiau stebins ir žavės. Sevilija yra paslaptinga, užburianti, įtraukianti ir matuojama ne laiku ir net ne koordinačių sistemomis, o visais mums duotais pojūčiais.
Sevilija. ¡Ay! Macarena!
Ar pamenate dueto Los del Río dainą „Macarena“, pagal kurią šokant reikdavo dėlioti rankas ant klubų, pečių ir kelti į viršų? Makarena yra moters vardas, o garsiausia jų yra La Señora de Esperanza, labiau žinoma kaip La Macarena. Nėra vieningai sutariama dėl pačio vardo kilmės, bet kaip dainuojama vienoje seviljanoje „Tavo vardas man skamba gerai“.
Sevilija. Grybai verti milijonų
Kažkur skaičiau, kad didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra kažkoks Armillaria ostoya, dar vadinamas Medaus grybu. Jo dydis yra sunkiai įsivaizduojamas, nes didžioji jo dalis yra grybiena, kuri auga po žeme. 2011 metais Sevilijoje išdygęs grybas irgi yra įspūdingo dydžio, tačiau po žeme slepiasi tik nedidelė jo dalis. O dar - šis grybas yra ko gero pats brangiausias pasaulyje.
NO8DO yra NO8DO
Kol naujieji miestai samdo įvaizdžio kūrimo komandas reprezentuojančių prekinių ženklų ir reklamos šūkių kūrimui, Sevilija vykdo atvirkštinį procesą - ieško mokslininkų, kurie galėtų paaiškinti šio miesto simbolių reikšmę ir jų atsiradimo istoriją. Galima pasiginčyti su dizainerių komandos siūlomu simbolio koncepcija, tačiau kas norės diskutuoti, kai simbolio autorystė priskiriama pačiam Herkuliui?
Sevilijos apelsinai Karališkam stalui
Viena legenda byloja, kad apelsinus iš Hesperidžių sodo pavogė ir į Iberijos pusiasalį atnešė legendinis graikų didvyris Herkulis. Šis didvyris prieš kokius 4000 metų įkūrė Sevilijos miestą, todėl apelsinmedis tapo šio miesto gyvuoju simboliu. Sevilijos gatvėse, parkuose ir kiemuose auga daugiau nei 60 000 apelsinmedžių, todėl šis miestas laikomas didžiausiu pasaulyje apelsinų sodu.
Triana. Kitoje upės pusėje
Kaip Vilnius turi Užupio respubliką, taip ir Sevilijos Trianos rajonas, antrapus Guadalquivir upės, vadinamas Nepriklausoma Trianos respublika. Šioje vietoje pirmoji kolonija įkurta dar romėnų laikais, vėliau čia buvo inkvizicijos būstinė, o naujesniais laikais, po maro epidemijos šį rajoną apgyvendino varguoliai, valkatos, jūreiviai ir keramikai. Kalbama, kad čia gimė seviljietiškas flamenko.
Poncijaus Piloto namas Sevilijoje
Manoma, kad Spal miestas buvo pavadintas finikiečių dievo Baal garbei. Vėliau Romėnai suteikė šiam pavadinimui lotynišką skambėsį - Hispalis, vizigotai sutrumpino iki Spalis, maurai transformavo į Ishbiliya, o XII amžiuje užkariavę miestą kastiliečiai jam dabartinį pavadinimą Sevilija. Visuose naujuose miesto pavadinimuose visada likdavo vardo dalelytė ar skambesys iš praeities. Panašiai atsitiko ir su architektūriniu Sevilijos paveldu. Maurai statė Ishbiliya ant Romėnų laikų Hispalio, krikščionys pritaikė maurų architektūrinį palikimą savo reikmėms. Vėliau šio miesto architektūros „mišrainėje“ savo vietą atrado ir renesanso stilistika. Sevilijos rūmuose, kurie kukliai vadinami „Casa de Pilatos“ (Poncijaus Piloto namais) galima stebėti visą architektūros ir kultūros istorijos kaleidoskopą.
Cuna gatvė Nr. 8, Sevilija
Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi tik pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone. Tikriausiai ne kartą praėjome pro jį nekreipdami dėmesio. Tačiau sužinoję, kad šie rūmai patenka į žymiausių Sevilijos rūmų trejetą, nutarėme apsilankyti.
Karališkasis Sevilijos Tabako fabrikas ir jo “karalienės”
Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Jai muziką sukūrė Žoržas Bize (Georges Bizet), o libretas, pasakojantis tragišką gražios čigonės ir maištaujančio kapralo meilės istoriją, parašytas pagal Prosperas Merimė (Prosper Mérimée) novelę. Opera vadinasi “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?