Augalai geriausiai auga ten, kur randa geriausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją. Į Ispaniją buvo atvežta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vieni atvežti dėl grožio, kiti dėl naudos. Daugybė tų augalų puikiausia prigijo ir net užgožė vietines rūšis, todėl tapo nepageidaujami.

Tikriausiai nedaugelis Caminito del Rey lankytojų pasidomėjo, kad tako apačioje tekantis vandens upokšnis yra ta pati Guadalhorce upė, kuri vos už 40 km gana plačiais vandenimis ties Malagos miestu įteka į Viduržemio jūrą.

Praktiški realistai pavasario laukia kantriai plėšydami kalendoriaus lapelius. Pesimistai – pavasarį pripažįsta tik tada, kai išjungiamas centrinis šildymas. Optimistai pavasariu džiaugiasi vos pragydus pirmam paukšteliui. O kada pavasaris ateina andalūzams?

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys. Vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis.

Būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis tingių bangų muša ir mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Deja, kad pasiektum vandenį, tenka gerokai pasistengi, nes paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.

Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: kūno ir sielos harmonija, sąlytis su gamta, įspūdis visam gyvenimui. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras…rojuje.

Ispanija patenka į dešimtuką šalių, kuriose didžiausia klimato zonų įvairovė. O Andalūzijos regionas yra Pirėnų pusiasalio klimato įvairovės lyderis. Plote, kuris tik trečdaliu didesnis už Lietuvą, rasite šešias gana aiškiai išskiriamas klimatines zonas.

Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.

Ši, lietuvio ausiai keistokai skambanti turizmo rūšis, Andalūzijoje pritraukia minias keliautojų iš viso pasaulio. Jie dievina šachtas, karjerus ir jų eksploatacijos mechanizmus. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.

Botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas gali išsėdėti ilgus karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode nieko nepasieks. Ir dar - šis mokslas labai gražus ir estetiškas. Todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!

Ruta de Gollizno oficialiuose bukletuose ir reklamose pristatomas kaip vidutinio sudėtingumo, vaizdingas, pėstiesiems ir dviratininkams skirtas maršrutas, prasidedantis ir besibaigiantis Moclín miestelio centre. Žygeivių bendruomenė jį laiko labai smagiu savaitgalio pasivaikščiojimu, kurį nesunkiai įveiks net šeimos su vaikais ar augintiniais. Ko tikėtis?

Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės pavaikštinėjate pakrantės promenada grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...

Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną.

San José miestelis Katės iškyšulyje (isp. Cabo de Gata) jau pirmą kartą apsilankius nustebino kačių gausybe. Nedidelėje, žuvies restoranėlio apšviestoje prieplaukoje tupėjo pulkas kačių, kurios įdėmiai stebėjo vakarieniaujančius. Greitai supratome, kad restorano staliukai priklauso skirtingiems kačių bendruomenės klanams ir yra atidžiai ginami nuo pašaliečių. „Jūs patekote į jų nelaisvę“ - pajuokavo šalia vakarieniaujanti olandų pora.

Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo daugybę atrakcijų ir įdomybių.

Nemanau, kad kuriam iš Jūsų teko pabuvoti Marse. Nebuvau ten ir aš, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip Marsą įsivaizduoja kiti – irgi niekada jame nebuvę. Smalsumą kelia tai, kad vieta, vadinama Marsu Žemėje, apsupta Huelvos provincijos kalvų, apaugusių kamštinių ąžuolų giraitėmis.

Granados Geoparkas, kurio pilnas pavadinimas - „Šiaurinių Granados slėnių kvartero periodo geoparkas“, iš tiesų yra keliolikos kanjonų ir daugybės vandens srautų sistema. Ji užima 1400 kvadratinių kilometrų plotą – panašaus dydžio, kaip visas Kauno rajonas. Šios vietovės geologinė istorija man pasirodė labai įdomi, todėl ją trumpai papasakosiu.