Guadix yra 60 km nuo Granados, netoli greitkelio, tarp Sevilijos ir Almerijos. Šis keistas miestas prisiglaudęs prie šiaurinės Sierra Nevada kalnų šlaitų pusės, o jo namai išsibarstę tarp molio kalvelių, upės kanjono atšakoje. Miestas nuo seno garsus gyvenamųjų urvų rajonu, todėl nutariame pajusti tokio gyvenimo ypatybes ir išsinuomojame „apartamentus“ urve.

Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Užlipęs ant aukštos kalno atbrailos net esantis 702 metrus virš jūros lygio Comares miestelis baltuoja iš visų pusių, yra matomas net nuo jūros pakrantės ir vadinamas Balcón de la Axarquía. Atrodo visai arti ranka pasiekiamas, bet kalnų serpantinais iki jo vinguriuosite gerą pusvalandį.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Kadizo provincija nepadoriai turtinga savo įvairove, vertinant net Andalūzijos standartais. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir smėliu spindintys Atlanto paplūdimiai, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės ties Gibraltaro sąsiauriu. Chereso vynuogynai, kamštinių ąžuolų girios, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Ankstyvaisiais viduramžiais ant aukštų uolų tvirtoves ir pilis statė ne tam, kad jų gyventojai, ramiai siurbčiodami arbatą ar vyną galėtų grožėtis įspūdingomis apylinkių panoramomis. Net ypatingai turtingi valdovai mieliau investuodavo savo turtus ne į naujų gobelenų ar drabužių kolekciją, bet į dar vieną sargybos bokštą, ar papildomą sienos juostą. Alcalá la Real tvirtovė buvo statoma ir griaunama šešis amžius, o atėjus taikai „nusileido“ nuo uolos ir tapo miestu.

Álora  yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais. Kviečiame su mumis ir jus.

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…

Jeigu norite atgaivinti savo pojūčių receptorius teigiamų impulsų doze – atvažiuokite pusdieniui pasivaikščioti po Setenilio miestelį. Čia buvę patvirtins, kad antro tokio išpuoselėto, spindinčio baltai, po spalvotomis kanjono uolomis įsispraudusio miestelio Europoje tikrai nerasite.

Torrox yra nedidelis Costa del Sol kaimelis – pueblo, Axarquia zonoje. Jis per mažas formuoti savo įvaizdį pats, todėl tokiems miesteliams kaip jis tenka išsirinkti kažką standartinio iš jau paruoštos įvaizdžio duomenų bazės. Torrox pasielgė drąsiai – šalia savo pueblo vardo įsirašė, kad „čia geriausias Europos klimatas”. Drąsus teiginys, net be šauktuko pabaigoje. Taigi – drąsos šiam pueblo netrūksta, o kuo jis dar nustebins?

Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, laikomą karščiausia Andalūzijos lyguma.

2021 metais „National Geographic“ savo Twiter paskyroje (tuomet 27 mln sekėjų) paskelbė Juan Carlos Fajardo darytą La Villa bažnyčios nuotrauką, primindamas, kad šis vaizdas 2015 metais įtrauktas į „10 geriausių pasaulio vaizdelių sąrašą“.

Rinkdamiesi kelionės maršrutą Andalūzijoje venkite išankstinių nuostatų, tokių kaip „nieko įdomaus, turistinis kičas, banalu“. Nekartą įsitikinome, kad užsukus į nieko nežadančią vietą gali nustebti taip, kad daug neabejodamas ją vėliau rekomenduosi kitiems. Almuñécar (reikėtų tarti almunjiekar) yra keistoje vietoje įspraustas Granados provincijos pakrantės miestelis.

Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista. Baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.

Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai Frigilianą idealiai ištars net ir plungiškis. O ir pati Frigiliana yra ideali. Kiek pasilypėjusi į Axarquia (pabandykite ištarti) kalnų šlaitus, ne per daug nutolusi nuo Mediterraneo (tardami aiškiai pažymime dvigubą r) pakrantės.

Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius gobia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis.

Šis Costa del Sol kurortu tapęs pajūrio miestelis tikrai vertas ir pagyrų ir dėmesio. Esteponos ypatinga ne tik pakrantė, besidriekianti beveik 21 kilometrų. Ypatinga centrinė miesto promenada, gausiai apsodinta gėlėmis ir egzotiniais medžiais bei krūmais. Ypatingas net ir pats senasis Esteponos miestelio centras - jį galima drąsiai vadinti klasikiniu, savo unikalumą išlaikiusiu ir atsispyrusiu masinio turizmo architektūros madoms.

Labiausiai lietaus merkiamas Ispanijos kaimas yra Andalūzijoje. Jeigu apsilankysite čia vasara – tikėtina, kad pavyks išsaugoti savo kailį sausą, tačiau atvykę kitais metų laikais beveik garantuotai gausite gerą lietaus dozę. Esame šlapiausias kaimas Ispanijoje!,– toks šūkis pasitinka prie įvažiavimo į Grazalemą.

Juokaujama, kad Marbėjos gyventojo statusas vertinamas pagal vyro vairuojamo Porsche modelį, o moters – pagal jos rankinės prabangą. O greta Marbėjos esanti Sotogrande jau pati iš savęs yra statuso ženklas – joje gyvenantys tarpusavyje nekonkuruoja, todėl čia nieko nenustebinsi nei vairuojamo automobilio modeliu, ar vedžiojamo šuns veisle. Sotogrande save pristato kaip ramaus šeimyninio gyvenimo ir poilsio zona su labai neišsiskiriančiais landroveriais ir labradorais.

Žvelgiant pro mašinos langą, Osunoje nepastebės nieko išskirtinio – kalvos ant kurių arba bažnyčia arba maurų tvirtovės griuvėsiai, varpinių bokštų viršūnės, keli gelsvo smiltainio rūmai ir baltai dažyti senamiesčio namukai. Pavadintum ją tipiniu Sevilijos provincijos miesteliu, bet Osuna tokia nenori būti. Ir tam tikrai yra priežasčių.

Trevelez įsikūręs 1476 metrų aukštyje ir tikrai yra aukščiausias Andalūzijos, o gal ir visos Ispanijos pueblo. Iš jo aukščiausias kontinentinės Ispanijos kalnas Mulhacén (3479 metrai) pasiekiamas per porą žygio valandų. Ya dar vienas, pats svarbiausias šiam kaimeliui skaičius - 1862. Tais metais Ispanijos karalienė Izabelė II-oji antspaudu patvirtino tai, dėl ko nuolat į Trevélez per dieną atvyksta šimtai, o kartais net tūkstančiai keliautojų.

Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai - daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, gyventojai vertėsi sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai buvo leista renovuoti gyvenamuosius namus ir steigti juose vasaros apartamentus.

Paminėjus šio miestelio pavadinimą apylinkių žmonės sutrinka ir ima kalbėti pašnibždomis. “Savo akimis matėme, kaip jų raganos pasitepa pažastis sviestu ir mėnulio pilnaties šviesoje sklando virš slėnio“. Kito kaimelio gyventojas pirštu rodo į kalno pusę ir prisiekia ne kartą matęs, kaip pulkas rankomis susikibusių moterų, sukosi ratu mėnesienoje ir šaukė pasirodyti Nelabąjį.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

„Ar verta išlipti iš traukinio ir apžiūrėti Kėdainius?“ Ką atsakytumėte į tokį nepažįstamo keliautojo klausimą, perkančio bilietą iš Vilniaus į Klaipėdą? „Žinoma, kad taip!“ – derėtų atsakyti, jei keliautojas yra škotas, domisi žydų tautos istorija, Radvilų šeimos palikimu ir yra prisiekęs agurkų augintojas. O kam patartume užsukti į Liuceną, esančią šalia greitkelio, vedančio į Kordobą?

Andalūzijoje yra daugybė baltai dažytų miestelių. Tiesa, yra vienas dažytas žydrai, bet ši išimtis tik patvirtiną taisyklę. Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma – nusidažyti savo nuosavą namą kita spalva gali reikšti blogą skonį. Tačiau ne visi iš tolo baltai šviečiantys Andalūzijos miesteliai yra Pueblos Blancos.

Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Heraklio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose - archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“.

Na gerai - tikrasis pavadinimas yra kiek trumpesnis - Pampaneira, bet vis tiek linksmas ir nuotaikingai tariamas bet kurios pasaulio kalbos akcentu. Šis kaimelis ne tik linksmas, bet ir įdomus – gal net vienas gražiausias iš visų, prikibusių prie A4120 kalnų serpantino pašonės. Vingiavimas šiuo kalnų keliu yra rimtas išbandymas silpnų nervų ir skrandžio turėtojams, todėl važiuojant su didesne kompanija dažni sustojimai yra tiesiog būtini. O Pampaneira trumpam sustojimui tikrai tinka.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.