Jeigu norite atgaivinti savo pojūčių receptorius teigiamų impulsų doze – atvažiuokite pusdieniui pasivaikščioti po Setenilio miestelį. Čia buvę patvirtins, kad antro tokio išpuoselėto, spindinčio baltai, po spalvotomis kanjono uolomis įsispraudusio miestelio Europoje tikrai nerasite.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai Frigilianą idealiai ištars net ir plungiškis. O ir pati Frigiliana yra ideali. Kiek pasilypėjusi į Axarquia (pabandykite ištarti) kalnų šlaitus, ne per daug nutolusi nuo Mediterraneo (tardami aiškiai pažymime dvigubą r) pakrantės.

Šis Costa del Sol kurortu tapęs pajūrio miestelis tikrai vertas ir pagyrų ir dėmesio. Esteponos ypatinga ne tik pakrantė, besidriekianti beveik 21 kilometrų. Ypatinga centrinė miesto promenada, gausiai apsodinta gėlėmis ir egzotiniais medžiais bei krūmais. Ypatingas net ir pats senasis Esteponos miestelio centras - jį galima drąsiai vadinti klasikiniu, savo unikalumą išlaikiusiu ir atsispyrusiu masinio turizmo architektūros madoms.

Chaeno provincijoje, Baños de la Encima mieste iki šiol stovi seniausia Ispanijos pilis. Ji suprojektuota Kordobos kalifo Al-Hakamo II įsakymu ir statyta kaip neįveikiama tvirtovė. Statyta ne valdovo apsaugai – joje buvo įrengtos didelės kareivinės ir ginklų sandėliai karo atveju. Pilies sienos išliko iki šių dienų ne dėl užkariautojų malonės, o dėl ypatingo statybos būdo.

Labiausiai lietaus merkiamas Ispanijos kaimas yra Andalūzijoje. Jeigu apsilankysite čia vasara – tikėtina, kad pavyks išsaugoti savo kailį sausą, tačiau atvykę kitais metų laikais beveik garantuotai gausite gerą lietaus dozę. Esame šlapiausias kaimas Ispanijoje!,– toks šūkis pasitinka prie įvažiavimo į Grazalemą.

Juokaujama, kad Marbėjos gyventojo statusas vertinamas pagal vyro vairuojamo Porsche modelį, o moters – pagal jos rankinės prabangą. O greta Marbėjos esanti Sotogrande jau pati iš savęs yra statuso ženklas – joje gyvenantys tarpusavyje nekonkuruoja, todėl čia nieko nenustebinsi nei vairuojamo automobilio modeliu, ar vedžiojamo šuns veisle. Sotogrande save pristato kaip ramaus šeimyninio gyvenimo ir poilsio zona su labai neišsiskiriančiais landroveriais ir labradorais.

Trevelez įsikūręs 1476 metrų aukštyje ir tikrai yra aukščiausias Andalūzijos, o gal ir visos Ispanijos pueblo. Iš jo aukščiausias kontinentinės Ispanijos kalnas Mulhacén (3479 metrai) pasiekiamas per porą žygio valandų. Ya dar vienas, pats svarbiausias šiam kaimeliui skaičius - 1862. Tais metais Ispanijos karalienė Izabelė II-oji antspaudu patvirtino tai, dėl ko nuolat į Trevélez per dieną atvyksta šimtai, o kartais net tūkstančiai keliautojų.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

Andalūzijoje yra daugybė baltai dažytų miestelių. Tiesa, yra vienas dažytas žydrai, bet ši išimtis tik patvirtiną taisyklę. Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma – nusidažyti savo nuosavą namą kita spalva gali reikšti blogą skonį. Tačiau ne visi iš tolo baltai šviečiantys Andalūzijos miesteliai yra Pueblos Blancos.

Na gerai - tikrasis pavadinimas yra kiek trumpesnis - Pampaneira, bet vis tiek linksmas ir nuotaikingai tariamas bet kurios pasaulio kalbos akcentu. Šis kaimelis ne tik linksmas, bet ir įdomus – gal net vienas gražiausias iš visų, prikibusių prie A4120 kalnų serpantino pašonės. Vingiavimas šiuo kalnų keliu yra rimtas išbandymas silpnų nervų ir skrandžio turėtojams, todėl važiuojant su didesne kompanija dažni sustojimai yra tiesiog būtini. O Pampaneira trumpam sustojimui tikrai tinka.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.

Ten, kur dabar driekiasi pusantro šimto kilometrų Costa del Sol paplūdimių, kažkada buvo tik nuskurdę žvejų kaimeliai, uždaryti metalurgijos kombinatai, sugriuvę cukraus fabrikai ir sunykusios cukranendrių plantacijos. Costa del Sol atsirado praktiškai iš nieko – dar prieš gerą šimtą metų šioje pakrantėje atostogauti ryždavosi tik didžiausi keistuoliai, o šiais laikais galite rinktis nakvynę viename iš 530 viešbučių, nesuskaičiuojamoje gausybėje apartamentų ir vilų. Mažai kas žino, jog viskas prasidėjo nuo...Kardžuvės.

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…

Rinkdamiesi kelionės maršrutą Andalūzijoje venkite išankstinių nuostatų, tokių kaip „nieko įdomaus, turistinis kičas, banalu“. Nekartą įsitikinome, kad užsukus į nieko nežadančią vietą gali nustebti taip, kad daug neabejodamas ją vėliau rekomenduosi kitiems. Almuñécar (reikėtų tarti almunjiekar) yra keistoje vietoje įspraustas Granados provincijos pakrantės miestelis.

2021 metais „National Geographic“ savo Twiter paskyroje (tuomet 27 mln sekėjų) paskelbė Juan Carlos Fajardo darytą La Villa bažnyčios nuotrauką, primindamas, kad šis vaizdas 2015 metais įtrauktas į „10 geriausių pasaulio vaizdelių sąrašą“.

Kadaise koridos Ispanijoje vykdavo miestų gatvių sankryžose ir aikštėse, miesto mugių, turgaus ar didesnių švenčių proga. Laikui bėgant bulių kautynės pradėtos rengti specialiai tam pritaikytose arenose, vadinamose Plaza de Toros (lt. bulių aikštėse). Pirmosios ir seniausios jų pastatytos dar 1711 m. nedideliuose Béjar ir Campofrío miesteliuose. O štai Aroche miestelėnai Plaza de Toros įspraudė į kalno viršūnėje stovėjusios tvirtovės kiemą.

Šis Huelvos provincijos miestelis save prisistato gana lakoniškai – balti žvejų nameliai, upės krantinėje ant šono nuvirtę laiveliai, nudistų pamėgtos begalinės smėlio pakrantės, puikūs restoranai ir viešbučiai, kuriuose galėsite neskubėdami mėgautis gyvenimu.

Álora  yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais. Kviečiame su mumis ir jus.

Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus. Susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. O štai Roma iki šiol mane traukia, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje.

Petra yra kalno uolose iškaltas miestas Jordanijoje. Tikrai įspūdingas, unikalus ir vienintelis toks pasaulyje. Sutinku, kad andalūziška Petra kur kas kuklesnė, tačiau toks palyginimas labiau atskleidžia panašumus, o nei skirtumus. Osunos miesto pakraštyje esantys smiltainio karjerai tūkstančius metų tiekė akmenis namų, pilių, rūmų ir bažnyčių statybai, o naujaisiais laikais pateko į modernių akmenskaldžių ir skulptorių rankas ir tapo erdve kultūros renginiams.

Kadangi Ispanijoje almodovarų yra daug, tai šis vadinamas Almodovar del Río. Tai nedidelis Kordobos miesto pašonėje esantis miestelis iš tolo išsiskiriantis įspūdinga pilimi kalno viršūnėje. Nors pilių ir tvirtovių Andalūzijoje tikrai netrūksta, ši atrodo kažkokia netikra - tarsi dekoracija, laikinai suręsta viduramžių filmo kūrimui. Čia buvo nufilmuoti keli Sostų karų epizodai. Ir taip, pilis tikra, o po ją pasivaikštinėti tikrai verta.

Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius gobia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis.

Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai - daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, gyventojai vertėsi sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai buvo leista renovuoti gyvenamuosius namus ir steigti juose vasaros apartamentus.

Kadizo provincija nepadoriai turtinga savo įvairove, vertinant net Andalūzijos standartais. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir smėliu spindintys Atlanto paplūdimiai, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės ties Gibraltaro sąsiauriu. Chereso vynuogynai, kamštinių ąžuolų girios, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, laikomą karščiausia Andalūzijos lyguma.

Jei neapsisprendžiate, norite būti astronautu, astronomu ar astrologu – pradėkite nuo astroturizmo! Kelias valandas pasižvalgę po visatos begalybę arba atrasite savo pašaukimą, arba nusivylę vaizdais ir įspūdžiais grįšite prie žemiškųjų rūpesčių. Netoli Alhama de Granada miestelio yra Sky Andaluz – vieta, kurioje tiek gimsta, tiek ir užgęsta kosminės svajonės. Naktinis žygis po žvaigždėtą dangų nepalieka abejingų.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista. Baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.

Iki šiol nėra sutariama kurioje Bahamų saloje išsilaipino Kristupas Kolumbas. Mažiausiai dvi - Watlingas ir Samana Cay pretenduoja į San Salvadoro pavadinimą – taip savo išsilaipinimo krantą pavadino Amerikos atradėjas. Tačiau tiksliai žinoma, kad ekspedicija išplaukė iš Palos miestelio, kuris tuo metu buvo Sevilijos karalystės sudėtyje. Įdomu kodėl tokia svarbi kelionė prasidėjo mažame žvejų miestelyje, o ne Kadize ar Sevilijoje?