Ko jau ko, bet andalūzams tikrai galima pavydėti gebėjimo gyventi lengvai. Kaip jie krykštauja susitikę gatvėje, kaip moka nepailstamai pliurpti apie paprastas nepaprastas kasdienybės smulkmenas ir kaip natūraliai palaiko vienas kitą komplimentais – to iš jų norisi mokytis kasdien. Lygiai taip ši gyvenimo filosofija skleidžiasi ir virtuvėje.

Vynas yra alkoholio turintis gėrimas, pagamintas iš vynuogių. Dažniausiai būna dviejų spalvų – baltas ir raudonas, būna dar ir rožinės spalvos. Vynai būna saldūs, pusiau saldūs ir sausi, tačiau pasitaiko ir keisto skonio ir stiprumo vynų – na pavyzdžiui porto ar chereso. Dar būna putojantys, vyno gėrimai ir spirituoti. Yra senojo ir naujojo pasaulio vynai. O ką žinote apie Andalūzijos regiono vynus?

Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) sulaukė daugiau ovacijų nei bet kuris kitas ispanų patiekalas, ir ne be priežasties. Tai ne tik šalta sriuba; tai gardus šaukštas vasaros ir istorijos. Nors šiai sriubai išsilaikyti populiariausių sąraše nėra lengva, nes ji turi bent penkias ne mažiau garsias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, porra), tik gaspačo vis dar laikoma ispaniškų sriubų ambasadore pasaulyje. 

Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.

„Viduržemio jūros dieta“ man iki šiol skambėjo egzotiškai – lyg dar vienas sudėtingas mitybos planas, perkrautas įmantriais produktais ir griežtais, sunkiai įgyvendinamais mitybos režimais. Tai atrodė kaip teorija, apie kurią įdomu paskaityti, bet vargu ar pavyktų pritaikyti. Mat pats pavadinimas sufleruoja, jog ji skirta Pietų pakrančių, o ne Baltijos gyventojams. Visgi pradėjus domėtis giliau, aptikau, kad šios dietos atsiradimo istorija yra žymiai įdomesnė už pačią dietą.

„La uva manda“ (lt. čia valdo vynuogė) – atsakė Klara Verheij į užduotą klausimą, kada galėsime atvykti į jos vynuogyną pamatyti kaip renkamos vynuogės. Diena, kada vynuogė bus geriausia nėra pažymėta jokiame „Ūkininko kalendoriaus“ lapelyje ar surašyta „Vynuogių žinyno“ lentelėje. Todėl laukiame. O Klara keliasi kiekviena rytą, kylą vynuogyno šlaitu, skina uogų saują ir grįžusi į nedidukę laboratoriją atlieka cukringumo tyrimus. „Pirmadienį, apie 9 valandą pradedame“ – gauname iš jos trumpą žinutę ir pradedame ruoštis į Axarquia.

Įdomu, kad tarptautiniu žodžiu tapęs kompanionas yra kilęs iš lotyniško cum panis ir reiškia tas, su kuriuo dalinuosi duona. Vadinasi kompanija - tai besidalijančių maistu žmonių grupė! O ispanai dalijasi maistu pirmai progai pasitaikius. Todėl, jeigu ispanai jus pakvietė pavakaroti restorane – tą vakarą tapsite kompanionu (isp.el compañero) ir jums teks laikytis kompanijos etiketo. Pasakojame kokio.

Ispanijoje populiariausių patiekalų gretose šalia omleto, paelijos bei gazpacho rikiuojasi ir balta mišrainė. Šioje šalyje ji vadinama rusiškomis salotomis. Kaip atsitiko, kad balta mišrainė iš Lietuvos, Olivye mišrainė iš Rusijos, vokiška mišrainė iš Vokietijos ir švediška iš Švedijos, Ispanijoje vadinama rusiška?

Ispanijoje yra žodžių, kurių tikrąją prasmę gali suprasti tik paragavus. Tapas – vienas jų. Tai nėra tiesiog užkandis. Tai – nuotykis, socialinis ritualas ir džiaugsmas, patiektas mažose lėkštutėse, kviečiantis mėgautis gyvenimu.  Jei vietiniai pasiūlys: „¿Nos vamos de tapas?“, žinokite, kad prasideda maisto ir bendravimo šventė.

1979 metais Ispanijoje išleistas kultinis kelionių gidas Guía Campsa su lankytinomis vietomis, viešbučiais ir restoranais. Šis gidas tapo privaloma dovana tėvo dienos proga bei ką tik išlaikiusiems teises. Vėliau Campsa pavirto Repsol, gidas sulindo į internetą. Ispaniškasis „Repsol“, lygiai kaip ir prancūziškasis „Michelin“ gidas, tapo prestižine restoranų reitingavimo sistema keliautojams.

„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Andalūzijoje priešvelykinės savaitės metu ruošiamas ir valgomas tradicinis pestiño: saldumynas, pagamintas iš miltų tešlos, iškeptas alyvuogių aliejuje ir išmirkytas meduje. Vėliau jis barstomas cukrumi, anyžiais, sezamu ar migdolais. Šis saldumynas dažniausiai yra kvadratinės formos, o jo du priešingi kampai sulenkti į vidų. Pestiño valgomas prieš Velykas ir prieš Kalėdas, kuomet krikščionys laikosi pasninko.

Yra teigiančių, kad šiuolaikinis žmogus turėtų keisti darbovietę arba profesiją kas septyneris metus. Neva tada įgyjama įvairiapusė patirtis, reikalinga tolimesniam tobulėjimui, o dažni pokyčiai neleidžia nuobodžiauti ir aptingti. Tačiau žmonės skirtingi – jų tarpe yra tokių, kurie visą gyvenimą laukia pašaukimo, kiti siekia savo vaikystės svajonės, sunkiai dirba ir daug mokosi.

Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.

Charo Carmona jau dvidešimt penkis metus yra Antequera mieste įsikūrusio restorano, tapų baro ir svečių namų „Arte de Cozina“ savininkė, virtuvės šefė ir Andalūzijos kulinarinių tradicijų saugotoja. Jos asmeninis gyvenimas ir darbas taip susipynę, kad pasaulį, kuriame ji sukasi kasdien ji pati vadina tiesiog namais (la casa).

Vien tik pagalvojus apie citrinas burnoje ima skirtis seilės. Jau pagalvojote? Lankydamiesi Estelos Diaz Gomez ir Ramon Lucena Vazquez ūkyje sužinome, kad ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai mėgsta paskanauti šiuos šviežius saldžiarūgščius vaisius. Su nuostaba stebime, kaip pulkas avių leidžiasi nuo kalno ir greitu žingsniu artėja link išbertų citrinų ir apelsinų krūvos. Tikrai valgys? Ramon juokdamasis mus patikina, kad avys mėgsta citrusus, bet toli gražu ne visos gali jais mėgautis. Tam reikia šeimininkų, kurie ne tik savo sode augintų citrinas, bei ir turėtų šių vaisių fasavimo fabriką.

Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.