Andalūzijos
gastronomija ir vynas
Galbūt aperityvui vietinio ožkos ar avies sūrio? O gal Konilio pomidorų, pagardintų alyvuogių aliejumi? Kaip žiūrite į tuną, eršketus ar Atlanto gėrybes? Gal sugundysime retinto karvės arba Iberijos kiaulės kepsniu, trinta sriuba, daržovių troškiniu, o gal žuvies fridūra? Tai tik įžanga į regiono virtuvę, o mūsų pasakojimai padės jūsų receptoriams nepaklysti šioje skonių bei kvapų gausybėje.
Andalūzijos vynus ir kitus gėrimus išskiriame į atskirą temą, nes šiame krašte gaminami ne tik visame pasaulyje garsūs pastiprinti, brandinti bei natūralios fermentacijos vynai ar kraftinis alus, bet ir stipresnieji gėrimai – romas, džinas, brendis bei amžių patikrinta anyžinukė.
Naujausios istorijos
Mariscos - jūros maistas
Jei keliaujate po Andalūzija ieškodami naujų skonių ir patirčių, vartydami vietinių restoranų meniu turėjote užtikti ištisą skyrių, kuris vadinasi los mariscos. Jūros ar vandenyno pakrantėje galite rasti restoranų, kurie vadinasi Los Mariscos. Yra mariscos skyriai turguose, nedidelės mariscos parduotuvėlės miestuose, arba šaldymo vitrinos prekybos centruose.
Senelės alyvuogių fabrikas
Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.
Rosada: rožinė paslaptis
Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.
Kiauliški mitai ir faktai
Ibérico kumpis yra ypatingas ne vien todėl, kad brangus. Atvirai pasakius, jo kaina tikrai „įkandama“, nors pasitaiko ir labai brangių egzempliorių. Šį kartą - apie ibérico kumpį gaubiančius mitus ir truputį faktų.
Žvynai ir gėlės. Apie lietuvių meilę druskai
Kai kurios mūsų keliautojų kompanijos, paragavusios milžiniškų pomidorų ir almadraba tuno salotų, pagardintų druska ir virgen extra alyvuogių aliejumi (populiarus patiekalas Cádiz provincijoje ir Ronda mieste) "pameta dėl jų galvą" ir leidžiasi į...druskos paieškas, o jos radę - iššluoja visą parduotuvės lentyną! Nustebusiems pardavėjams tenka aiškinti, kad Lietuvoje "yra ir tuno ir pomidorų", o štai andalūziškos druskos jų pagardinimui trūksta!
Kiaulės dienoraštis
„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės.
Nendrių medus - melasa
Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.
Romėnų actas vinagre
Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀
Jo Didenybė Šparagas
Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.
Payoya iš vaško bokšto miesto
„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.
Dėmesio - baklažanai!
„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.
Kasdienės mojetės duok mums...
Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.
Ožkos sūris kvepiantis kalnais
Andalūzijoje yra dvi ne tik fainų, bet ir ypatingų ožkų veislės. Viena jų - Malagos ožka, cabra malageña,- stambaus sudėjimo, ryškiai ryžos spalvos ir didelėmis ausimis. Paskutinio surašymo metu suskaičiuota beveik 200 tūkst. šios veislės atstovių, tačiau spėjama, kad yra užsiožiavusių ir atsisakiusių registruotis.
Kalėdinio kumpio ekonomija
„Kai esi Romoje – daryk kaip romėnai“, – taip atsakė Šv. Ambrozijus į Šv. Augustino klausimą, kada jam pasninkauti. Taigi ir mes, stebėdami andalūzų draugų gastro įpročius, pagaliau ryžomės vietoj mažomis pakuotėmis pjaustytų kumpių nusipirkti visą kiaulės koją! Sprendimui priimti prireikė daugiau nei penkerių metų…
Nuo galvos iki kojų - „hasta los andares“
Andalūzai artėjant Kalėdoms atleidžia „vadeles“ ir mėgaujasi maistu pilna burna. Taip susiklostė tradiciškai: žiemos pradžioje ant stalo atsirasdavę skerstuvių patiekalai leisdavo gerokai viršyti dienos kalorijų normą, o tuo pačiu padėdavo lengviau adaptuotis atvėsus orams.
Cukrus. Baltasis auksas
Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.
Sraigės skonis
Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.
Egzotiniai vaisiai: kai subtropikai arčiau, nei manote
Jei Lietuvos prekybos centruose perkate egzotinius vaisius, ar domitės iš kur jie atkeliavo? Egzotinis turi būti egzotiškas ir keliauti iš kur nors toli – kokios Afrikos ar Indonezijos. Tačiau egzotiškai atrodantis avokadas, mangas ar papaya gali būti parskridęs tiesioginiu reisu net ir iš Malagos. Nuo to egzotikos nemažėja, o skoniui tikrai padeda – visi šie vaisiai nelabai mėgsta ilgas savaites kratytis laivo triumuose ar sunkvežimių priekabose.
Tunas raudonasis. Valgyti žalią.
Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.
Du verti grieko dešriokai
Manote, kad dešros nevertos ypatingo dėmesio, nes yra tik mėsos atliekų prikimšti žarnokai? Gal kažkur taip ir yra, tik ne Andalūzijoje. Relleno de Carnaval dešra yra Chaeno provincijos virtuvės šedevras, o El Salchichón de Málaga dešrioku, kaip jau galite spėti iš pavadinimo, - didžiuojasi Malagos provincija.
VIRGEN EXTRA
alyvuogių aliejus
Aukščiausios kokybės, ypatingai tyras andalūziškas alyvuogių aliejus yra neatsiejama Viduržemio jūros dietos ir Andalūzijos kultūros dalis. Gyvendami čia, atrenkame geriausius jo pavyzdžius ir saugiai atvežame į Lietuvą – kad jūsų stalą pasiektų tikras Pietų Ispanijos skonis.
