Cukrus. Baltasis auksas
Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.
Cukraus kristalai | © commons
Motril ir cukrus
Muitinės dokumentuose užfiksuota, kad 1398 metais apie 40 procentų viso į Paryžių atvežto cukraus buvo pagaminta Motril ir jo apylinkėse, kur savo šlovės laikais veikė net 20 cukraus fabrikų. Vėliau prekybos cukrumi monopolija buvo parduota Genujos pirkliams. Šie ne tik prekiavo, bet ir patys statė cukraus fabrikus. Viename iš jų įkurtas Cukraus istorijos muziejus (isp. Museo Preindustrial de la Caña de Azúcar), kur galite susipažinti su cukraus gamybos procesais.
Miesto apylinkėse cukranendrės auginamos iki šiol, tiesa tik keliuose hektaruose. Deja, iš jų cukrus nebėra gaminamas – visas derlius naudojamas melasos gamybai. Taigi Cukraus istorijos muziejuje susipažinsite su cukraus gamybos praeitimi, o ne dabartimi.
Pats muziejus unikalus dar ir tuo, kad pastatytas ant Ingenio de la Palma cukraus gamyklos liekanų, atrastų 1900 metais.
Cukranendrės ir cukraus gamyba
Norėdami užauginti naują cukranendrę, turėsite iškasti griovelį, paguldyti į jį cukranendrės stiebą ir laukti, ko sudygs. Nauji daigai išauga iš narelių arba taip vadinamų „tarpubambių“ ir išstypsta iki 3–4 metrų aukščio. Didžiausia cukraus koncentracija kaupiasi stiebų susijungimuose, o iš visos cukranendrės išspausite apie 12-16 % tirpaus cukraus. Ar tai daug?
Viename kvadratiniame metre galite išauginti apie 50 kilogramų cukranendrių iš kurių pagaminsite iki 8 kilogramų cukraus.
Nukirsti cukranendrės stiebai būdavo trinami specialaus malūno volais, išspaustas skystis surenkamas ir naujai perspaudžiamas presu, panašiu į tuos, kuriais būdavo spaudžiamos vynuogės ir alyvuogės. Preso pagalba saldus skystis būdavo perkošiamas per smilgų filtrus ir supilamas į talpas, kurias kaitindavo ugnis.
Įkaitintą sirupą meistrai perpildavo į naujus indus, pridėdavo specialių priedų, kurie pašalindavo priemaišas ir nuosėdas. Būtent slapti priedai ir kaitinimo temperatūra būdavo pagrindinis cukraus meistrų know how.
Išvalytą sirupą vėliau supildavo į molinį, konuso formos indą, pro kurio dugne esančią skylę išlašėdavo skystis, o likusi masė virsdavo cukraus kristalu. Pasibaigus cukravimosi procesui molinį indą sudaužydavo ir išimdavo cukraus gabalą, ispaniškai vadinamą pan de azucar – arba mūsiškai cukraus duoną. Šie cukraus gabalai svėrė po 8 kg – toks buvo cukraus gamybos standartas.
Toliau cukraus gabalas keliaudavo pas pirklius, kurie nudaužydavo cukraus kristalų gabalus specialiais kirtikliais ir padalindavo pagal kokybę – balčiausias, švariausias ir todėl brangiausias cukrus būdavo nuskeliamas nuo galvos paviršiaus.
Pan de azucar arba cukraus duona | ©Andalūzija. Virgen Extra
Viduramžiais tik turtingieji įstengdavo nusipirkti cukraus, nes jo svaro kaina prilygo muskato, imbiero, pipirų ir gvazdikėlių kainai.
Gastronominiai turai Andalūzijoje
Jūsų grupei sudarysime kelionės programą, lydėsime kelionės metu. Padėsime susigaudyti gamybos procesuose, terminuose bei pamilti Andalūziją per jos turtingą maisto kultūrą. Kreipkitės į mus:
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje
