Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) sulaukė daugiau ovacijų nei bet kuris kitas ispanų patiekalas, ir ne be priežasties. Tai ne tik šalta sriuba; tai gardus šaukštas vasaros ir istorijos. Nors šiai sriubai išsilaikyti populiariausių sąraše nėra lengva, nes ji turi bent penkias ne mažiau garsias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, porra), tik gaspačo vis dar laikoma ispaniškų sriubų ambasadore pasaulyje. 

„Viduržemio jūros dieta“ man iki šiol skambėjo egzotiškai – lyg dar vienas sudėtingas mitybos planas, perkrautas įmantriais produktais ir griežtais, sunkiai įgyvendinamais mitybos režimais. Tai atrodė kaip teorija, apie kurią įdomu paskaityti, bet vargu ar pavyktų pritaikyti. Mat pats pavadinimas sufleruoja, jog ji skirta Pietų pakrančių, o ne Baltijos gyventojams. Visgi pradėjus domėtis giliau, aptikau, kad šios dietos atsiradimo istorija yra žymiai įdomesnė už pačią dietą.

Ispanijoje yra žodžių, kurių tikrąją prasmę gali suprasti tik paragavus. Tapas – vienas jų. Tai nėra tiesiog užkandis. Tai – nuotykis, socialinis ritualas ir džiaugsmas, patiektas mažose lėkštutėse, kviečiantis mėgautis gyvenimu.  Jei vietiniai pasiūlys: „¿Nos vamos de tapas?“, žinokite, kad prasideda maisto ir bendravimo šventė.

„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Charo Carmona jau dvidešimt penkis metus yra Antequera mieste įsikūrusio restorano, tapų baro ir svečių namų „Arte de Cozina“ savininkė, virtuvės šefė ir Andalūzijos kulinarinių tradicijų saugotoja. Jos asmeninis gyvenimas ir darbas taip susipynę, kad pasaulį, kuriame ji sukasi kasdien ji pati vadina tiesiog namais (la casa).

Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.

Šalta sriuba, pagaminta iš apelsinų? Kai pirmą kartą girdite apie Porra de Naranja, visai gali būti, kad suraukiate lūpas. Bet vos ją lyžtelėję nuo šaukšto... pasakotumėte kitą istoriją. Porra de Naranja nėra tiesiog sriuba – tai dialogas su istorija, prasidėjęs dar tada, kai Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Šią sriubą gaminame kartu su virtuvės šefe Charo Charmona.

Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.

Į Kordobos senąjį žydų kvartalą veda viena ypatinga gatvelė, turinti ne tik pavadinimą - Salmorejo skersgatvis, bet ir visą receptą ant sienos. Šis skersgatvis – tai tikrų tikriausias kordobiečių pareiškimas: “Salmorejo gimė šiame mieste. Ši sriuba yra mūsų, ir tik mūsų, pasididžiavimas!”

Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.

Andalūzijoje ateinančias Kalėdas skelbia ne „jingle bells“ melodijos prekybos centruose. Ir ne žaisliukais puoštos žaliaskarės eglės miestų aikštėse. Ir net ne Kalėdų Seniai, viliojantys užsukti į dovanų skyrių. Saldumynų parduotuvėlės, atsidarančios prieš žiemos šventes yra tikrieji Kalėdų šaukliai.

Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀