Andalūzijos
gastronomija ir vynas
Gal aperatyvui ožkos ar avies sūrio? Konilio pomidorų pagardintų alyvuogių aliejumi? O kaip žiūrite į tuną, eršketus ar Atlanto dugno gėrybes? Gal sugundysime retinto karvės arba iberijos kiaulės kepsniu? Šalta sriuba, daržovių troškiniu, o gal žuvies fridūra? Ir tai tik įžanga. Mūsų pasakojimai padės jūsų receptoriams nepaklysti Andalūzijos skonių ir kvapų gausybėje.
Andalūzijos gėrimus ir vynus tenka išskirti į atskirą temą, nes šiame regione gaminami ne tik saldūs likeriniai, stiprinti, brandinti, maišyti ir natūralios fermentacijos vynai, kraftinis alus, bet ir stipresnieji gėrimai - romas, džinas, brendis ir amžių patikrinta anyžinukė.
Naujausios istorijos
Cukrus. Baltasis auksas
Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.
Jo Didenybė Šparagas
Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.
Charo Carmona pasaulis, telpantis jos namuose
Charo Carmona jau dvidešimt penkis metus yra Antequera mieste įsikūrusio restorano, tapų baro ir svečių namų „Arte de Cozina“ savininkė, virtuvės šefė ir Andalūzijos kulinarinių tradicijų saugotoja. Jos asmeninis gyvenimas ir darbas taip susipynę, kad pasaulį, kuriame ji sukasi kasdien ji pati vadina tiesiog namais (la casa).
Fiesta de la Matanza
Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).
Ispaniškos šaltsriubės. Gaspačo
Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) sulaukė daugiau ovacijų nei bet kuris kitas ispanų patiekalas, ir ne be priežasties. Tai ne tik šalta sriuba; tai gardus šaukštas vasaros ir istorijos. Nors šiai sriubai išsilaikyti populiariausių sąraše nėra lengva, nes ji turi bent penkias ne mažiau garsias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, porra), tik gaspačo vis dar laikoma ispaniškų sriubų ambasadore pasaulyje.
Kasdienės mojetės duok mums...
Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.
Garum padažas iš Baelo Claudia
Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m. Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.
Ispaniškos šaltsriubės. Apelsinsriubė
Šalta sriuba, pagaminta iš apelsinų? Kai pirmą kartą girdite apie Porra de Naranja, visai gali būti, kad suraukiate lūpas. Bet vos ją lyžtelėję nuo šaukšto... pasakotumėte kitą istoriją. Porra de Naranja nėra tiesiog sriuba – tai dialogas su istorija, prasidėjęs dar tada, kai Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Šią sriubą gaminame kartu su virtuvės šefe Charo Charmona.
Sraigės skonis
Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.
Egzotiniai vaisiai: kai subtropikai arčiau, nei manote
Jei Lietuvos prekybos centruose perkate egzotinius vaisius, ar domitės iš kur jie atkeliavo? Egzotinis turi būti egzotiškas ir keliauti iš kur nors toli – kokios Afrikos ar Indonezijos. Tačiau egzotiškai atrodantis avokadas, mangas ar papaya gali būti parskridęs tiesioginiu reisu net ir iš Malagos. Nuo to egzotikos nemažėja, o skoniui tikrai padeda – visi šie vaisiai nelabai mėgsta ilgas savaites kratytis laivo triumuose ar sunkvežimių priekabose.
Ispaniškos šaltsriubės. Salmorejo
Į Kordobos senąjį žydų kvartalą veda viena ypatinga gatvelė, turinti ne tik pavadinimą - Salmorejo skersgatvis, bet ir visą receptą ant sienos. Šis skersgatvis – tai tikrų tikriausias kordobiečių pareiškimas: “Salmorejo gimė šiame mieste. Ši sriuba yra mūsų, ir tik mūsų, pasididžiavimas!”
Kiaulės dienoraštis
„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės.
Naminis maistas. Ispaniškas omletas (tortilla de patatas)
Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).
Churros - ispaniškos konditerijos klasika
Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.
Artišokas iš dievų olimpo
Dzeusas lankėsi Kynaros saloje, kai paplūdimyje sutiko gražuolę Cynarą. Ją beprotiškai įsimylėjo, pasiėmė su savimi į Olimpą, kur padarė ją deive. Tačiau Cynara greitai pavargo nuo dieviškojo rojaus ir panoro grįžti namo. Dzeusas įniršo ir pavertė jos visą kūną kietais žaliais lapais, paslėpusiais jos švelnią jautrią širdį. Dzeusas Cynara pavertė artišoku.
Valgome alyvuoges
Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.
Viskas apie česnaką. Och tas ajo!
Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Kava su pienu Malagietiškai
Daugelyje pasaulio kalbų dėl pagrindinių kavos su pienu ingredientų klausimų nekyla. Net jei ir atsiranda norinčių ginčytis dėl šios gėrimo paruošimo būdo, pupelių ir jų užplikymo; kurioje šalyje atsirado šis gėrimas ar kurioje jis skaniausias – variacijų tiek, kiek ir skonių. Kol italai ginčijasi su amerikiečiais dėl „Caffè latte“ autorystės, ispanai dėl savo „Café con leche“ kilmės ir paruošimo yra visiškai ramūs. Tai jų išradimas, į kurio teises niekas nedrįsta pretenduoti.
Sofrito. Ispanų virtuvės eliksyras
Ispanišką sofrito galima apibūdinti kaip daugumos troškinių, ryžainių (paelijos) ir patiekalų iš makaronų pagrindą. Dažnai sofrito vadinamas kaip šviesiai rudo atspalvio keptų daržovių ruošinys, pagardas, o ne patiekalas savaime. Tai bene populiariausia daržovių kepimo technika ne tik Ispanijoje, bet ir daugumoje Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos šalių virtuvėse.
VIRGEN EXTRA
alyvuogių aliejus
Aukščiausios kokybės, ypatingai tyras alyvuogių aliejus yra neatsiejama Andalūzijos dietos ir kultūros dalis. Atrinkome geriausius jo pavyzdžius ir atvežėme į Lietuvą.
