Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Apie 1000 metų!
Manoma, kad tiek metų turi šie alyvmedžiai augantys netoli Casabermeja miestelio, Arroyo de Coche apylinkėse. Aplinkui auga ir daugiau, jaunesnių, tačiau šie medžiai labiausiai išsiskiria savo trijų kamienų stotais, kurių bendras perimetras daugiau nei 7 metrai.
Gardus sluoksnis kiaulės taukų
Yra keli tradiciniai andalūziški patiekalai, nelabai derantys prie Viduržemio jūros dietos. Jie bemat traukia keliautojo akį turguose ar prekybos centrų lentynose. Bet gastronominės tradicijos yra tradicijos ir iš dainos žodžių neišimsi. Pasakojame plačiau apie tuos rožinius kalnus taukų.
Kasdienės mojetės duok mums...
Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.
Pusryčiaujam Andalūziškai?
Vienas pirmųjų dalykų, kurį atradome ir pamėgome vos atvykus į Andalūziją, buvo andalūziški pusryčiai (el desayuno). Vietiniai čia pusryčiauja paprastai: skrudintą šiltą duoną gausiai užpila alyvuogių aliejumi (tostada con aceite) ir šiek tiek pagardina druska. Šį pirmąjį ryto užkandį užsigeria kava arba šviežiai spaustomis apelsinų sultimis.
Kaip derinti alyvuogių aliejų su maistu?
Karta viena pražystama prancūzė, paklausta apie vyno ir maisto derinimą išdėstė labai trumpą teoriją: „Derink kaip nori, svarbu, kad kitą dieną neskaudėtų nei galvos, nei skrandžio“.