Tunas raudonasis. Valgyti žalią.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu. 2019 metais Japonijos sušių magnatas Kiyoshi Kimura žuvų aukcione už 278 kg sveriantį paprastąjį tuną sumokėjo 3,1 milijoną JAV dolerių. Tunas buvo suvalgytas žalias – supjaustytas mažais gabalėliais ir sudėtas į suši.

Tataki de Atun Zahara de los Atunes mieste | ©laimafoto

Nors ši tuno rūšis vadinama paprastuoju, bet paprastumu ši žuvis tikrai nepasižymi. Ji gali gyventi iki 50 metų, užaugti iki 4 metrų ilgio ir sverti beveik 700 kg. Tunas yra šiltakraujis gyvūnas – gali palaikyti aukštesnę nei aplinkos kūno temperatūrą, gyvena tik sūriame vandenyje, o vydamasis grobį gali plaukti net 80 km/h greičiu ir panerti į 4 kilometrų gylį. Jo pavadinimo kilmė graikiška, reiškianti greitas, lekiantis pirmyn. Norint pagauti tokią žuvį įprastais žvejybos būdais reikia neeilinės drąsos ir gebėjimų arba... sumanumo.

Andalūzijai priklausanti Atlanto vandenyno kranto linija yra 294 kilometrų ilgio. Ši pakrantė svarbi ne tik paplūdimio malonumus ir ekstremalų sportą mėgstantiems poilsiautojams – tai ir vandens kelias, kuriuo iš Šiaurės Atlanto pietų kryptimi migruoja atún rojo – raudonasis tunas. Visą žiemą šie milžinai medžioja ir kaupia maisto atsargas, kad galėtų leistis į 2500 kilometrų kelionę giminės pratęsimui. Migracijos metu tunai nesimaitina ir niekur nestoja – tiesiog neskubėdami, susibūrę į didelius pulkus, tingiai plaukia įlankos pakrante nešami srovės link Gibraltaro sąsiaurio. Pirmieji pulkai kasmet Kadiso įlankos pakrantėje pasirodo balandžio pabaigoje.

Almadraba Kadiso įlankoje  | © Fotografijos: atuneate.com ir turismobarbate.es 

Jau senovės finikiečiai žinojo šiuos migracijos maršrutus, todėl pradėjo tunus gaudyti tinklų pagalba. Toks žvejybos būdas vadinamas almadraba ir yra išlikęs iki šių dienų. Pakrantėje išdėstoma tinklų sistema, kuri nuveda tunų pulką į uždarą aptvarą. Įplaukus žuvims aptvaras uždaromas ir jo dugnas pradedamas po truputį kelti, kol pulkas pasirodo vandens paviršiuje. Palei aptvaro perimetrą išsirikiuoja žvejų laivai, į vandenį šoka medžiotojai su žeberklais ir prasideda...

Įsivaizduokite patys kas vyksta toliau, tačiau toks medžioklės būdas yra laikomas tvariu ir efektyviausiu. Tunai gali būti gaudomi ir milžiniškais tinklais, tačiau tada į juos patenka ir visa būrį lydinti ekosistema – delfinai, mažesni rykliai, jūros vėžliai. O almadrabos metu atrenkami tik tam tikro dydžio suaugę tunai, be to visą medžioklę stebi pareigūnai, kurie fiksuoja pagautą žuvies kiekį, žuvų dydį ir įdėmiai stebi medžioklės procesą. Almadraba Kadiso įlankos pakrantėje prasideda gegužės mėnesį ir baigiasi liepos pradžioje, o paskutiniai tinklų labirintai išardomi rugpjūčio mėnesį.  

Almadraba Kadiso įlankoje  |  Fotografijos: atuneate.com ir turismobarbate.es

Tunas, net ir po trijų tūkstančių metų vis dar lieka komerciškai vertingiausia žuvimi. Toks tuno populiarumas lėmė labai intensyvią žvejybą ir praeito amžiaus gale ši žuvis buvo beveik išnykusi. Prieš 15 metų imtasi griežtai reguliuoti žvejybą, įvestos kvotos, todėl paprastųjų tunų populiacija vėl ėmė didėti. Šiuo metu Kadiso įlankoje yra keturios almadrabos vietos – Barbate, Tarifa, Zahara de los Atunes ir Conil pakrantėse, čia kasmet sugaunama beveik 1500 tonų raudonojo tuno.

Japonija suvalgo daugiausiai tuno mėsos, todėl diktuoja ne tik virtuvės madas, bet ir rinkos kainas. Didžioji dalis Andalūzijos pakrantėse sugaunamų tunų yra apdorojama greituoju šaldymu ir lėktuvais gabenama į Japonijos, Taivano, Korėjos žuvies turgus. Kita dalis tunų mėsos yra konservuojama ir džiovinama Kadizo provincijos žuvies perdirbimo fabrikuose. Nemažai puikios kokybės raudonojo tuno lieka ir Ispanijos restoranų virtuvėms.

Tuno mėsoje gausu baltymų ir mažai riebalų. Tai mažai kaloringa mėsa, kurioje gausu Omega 3 rūgščių ir mineralų, todėl raudonąjį tuną geriausiai valgyti... žalią. Geriausias laikas pasimėgauti gurmaniškais tuno patiekalais nuo gegužės iki liepos, kai Atlanto pakrantės restoranuose pasirodo šviežios tuno mėsos tataki, tartar, suši ir sachimi. Dalis šių patiekalų receptų pasiskolinta iš japonų virtuvės. Andalūzų virtuvės šefai puikiai įvaldė žalio tuno paruošimo būdus, o kai kuriuos ir patobulino.

Labai rekomenduojame gegužės – birželio mėnesiais užsukti į Atlanto pakrantės restoranus ir paragauti šio delikateso, kuris kainuoja kelis o kartais ir keliolika kartų pigiau, nei Japonijos restoranuose. Zahara de los Atunes miestelyje pabandykite apsilankyti Taberna Trasteo arba Takun restoranuose ir įsitikinsite patys.

 

Norite išragauti regioną garsinančius patiekalus ir gėrimus?

Kreipkitės į mus - sudarysime Jums gastronominės kelionės programą. Pageidaujant, lydėsime kelionės metu.
Padėsime susigaudyti gamybos procesuose, terminuose bei giliau pažinti ir pamilti Andalūziją per jos turtingą ir įvairią maisto kultūrą. 

Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.


Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!

Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato:

Previous
Previous

Chumbo chumbo!!

Next
Next

Dėmesio bitės!