„Viduržemio jūros dieta“ man iki šiol skambėjo egzotiškai – lyg dar vienas sudėtingas mitybos planas, perkrautas įmantriais produktais ir griežtais, sunkiai įgyvendinamais mitybos režimais. Tai atrodė kaip teorija, apie kurią įdomu paskaityti, bet vargu ar pavyktų pritaikyti. Mat pats pavadinimas sufleruoja, jog ji skirta Pietų pakrančių, o ne Baltijos gyventojams. Visgi pradėjus domėtis giliau, aptikau, kad šios dietos atsiradimo istorija yra žymiai įdomesnė už pačią dietą.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Andalūzijos naminė virtuvė dar kitaip vadinama “šaukšto virtuve”. Joje vyrauja troškiniai, tirštos sriubos, ryžainiai. Beveik kiekvienam šiam patiekalui pagaminti reikia nepriekaištingo sultinio, o tokį galima paruošti tik namuose.