Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.

„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.

„Kai esi Romoje – daryk kaip romėnai“, – taip atsakė Šv. Ambrozijus į Šv. Augustino klausimą, kada jam pasninkauti. Taigi ir mes, stebėdami andalūzų draugų gastro įpročius, pagaliau ryžomės vietoj mažomis pakuotėmis pjaustytų kumpių nusipirkti visą kiaulės koją! Sprendimui priimti prireikė daugiau nei penkerių metų…

Andalūzai artėjant Kalėdoms atleidžia „vadeles“ ir mėgaujasi maistu pilna burna. Taip susiklostė tradiciškai: žiemos pradžioje ant stalo atsirasdavę skerstuvių patiekalai leisdavo gerokai viršyti dienos kalorijų normą, o tuo pačiu padėdavo lengviau adaptuotis atvėsus orams.

Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.

Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.

Jei Lietuvos prekybos centruose perkate egzotinius vaisius, ar domitės iš kur jie atkeliavo? Egzotinis turi būti egzotiškas ir keliauti iš kur nors toli – kokios Afrikos ar Indonezijos. Tačiau egzotiškai atrodantis avokadas, mangas ar papaya gali būti parskridęs tiesioginiu reisu net ir iš Malagos. Nuo to egzotikos nemažėja, o skoniui tikrai padeda – visi šie vaisiai nelabai mėgsta ilgas savaites kratytis laivo triumuose ar sunkvežimių priekabose.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.

Manote, kad dešros nevertos ypatingo dėmesio, nes yra tik mėsos atliekų prikimšti žarnokai? Gal kažkur taip ir yra, tik ne Andalūzijoje. Relleno de Carnaval dešra yra Chaeno provincijos virtuvės šedevras, o El Salchichón de Málaga dešrioku, kaip jau galite spėti iš pavadinimo, - didžiuojasi Malagos provincija.

Gūžčiojate pečiais skaitydami nesuprantamus patiekalų pavadinimus Andalūzijos restoranų meniu ar suglumstate regėdami prieš jus padėta visai ne tokį, kokio tikėjotės, patiekalą? Užsisakyti maistą savarankiškai svečioje šalyje jums padeda patirtis ir intuicija arba patiekalo nuotrauka šalia pavadinimo? Nenusiminkite, jūs ne vieni. Pabandykite patys paaiškinti andalūzui kas yra cepelinas, šaltiena ar koks paplūdimio čeburėkas! Taigi – nenuleiskite rankų ir nebadykite pirštu tik į pažįstamą paelją ar gazpacho. Pristatome įvadinį straipsnį, skirtą po Andalūziją savarankiškai susiruošusiam keliauti mėsėdžiui.

Dzeusas lankėsi Kynaros saloje, kai paplūdimyje sutiko gražuolę Cynarą. Ją beprotiškai įsimylėjo, pasiėmė su savimi į Olimpą, kur padarė ją deive. Tačiau Cynara greitai pavargo nuo dieviškojo rojaus ir panoro grįžti namo. Dzeusas įniršo ir pavertė jos visą kūną kietais žaliais lapais, paslėpusiais jos švelnią jautrią širdį. Dzeusas Cynara pavertė artišoku.

“Jamón ibérico” Andalūzijos ir pasaulio gastronomijai yra toks svarbus, jog ateityje tikrai apie jį parašysime kelių dalių straipsnį, na o šiandien apie jį pasakojame glaustai. Taigi – yra toks “Jamón ibérico”, su niekuo nesulyginamo skonio, burnoje tirpstančios struktūros ir kainuoja tikrai nemažus pinigus. Svarbu žinoti, kad ne visi „ibérico” yra tikri. Ispanijoje yra tik 4 vietovės, kurių ibérico yra “tikrasis ibérico”, o dvi iš šių vietovių randasi Andalūzijoje – D.O.P. Jabugo ir D.O.P. Los Pedroches.

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.

Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀

Andalūzijoje yra dvi ne tik fainų, bet ir ypatingų ožkų veislės. Viena jų - Malagos ožka, cabra malageña,- stambaus sudėjimo, ryškiai ryžos spalvos ir didelėmis ausimis. Paskutinio surašymo metu suskaičiuota beveik 200 tūkst. šios veislės atstovių, tačiau spėjama, kad yra užsiožiavusių ir atsisakiusių registruotis.