Ispanijoje populiariausių patiekalų gretose šalia omleto, paelijos bei gazpacho rikiuojasi ir balta mišrainė. Šioje šalyje ji vadinama rusiškomis salotomis. Kaip atsitiko, kad balta mišrainė iš Lietuvos, Olivye mišrainė iš Rusijos, vokiška mišrainė iš Vokietijos ir švediška iš Švedijos, Ispanijoje vadinama rusiška?

Ispanijoje yra žodžių, kurių tikrąją prasmę gali suprasti tik paragavus. Tapas – vienas jų. Tai nėra tiesiog užkandis. Tai – nuotykis, socialinis ritualas ir džiaugsmas, patiektas mažose lėkštutėse, kviečiantis mėgautis gyvenimu.  Jei vietiniai pasiūlys: „¿Nos vamos de tapas?“, žinokite, kad prasideda maisto ir bendravimo šventė.

1979 metais Ispanijoje išleistas kultinis kelionių gidas Guía Campsa su lankytinomis vietomis, viešbučiais ir restoranais. Šis gidas tapo privaloma dovana tėvo dienos proga bei ką tik išlaikiusiems teises. Vėliau Campsa pavirto Repsol, gidas sulindo į internetą. Ispaniškasis „Repsol“, lygiai kaip ir prancūziškasis „Michelin“ gidas, tapo prestižine restoranų reitingavimo sistema keliautojams.

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių romanų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Šioje serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys ir net patys knygų pavadinimai kvėpuoja sūrio magija. Deja, trūksta dar vienos istorijos, kurios herojumi būtų ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

El Pimpi yra kultinė Malagos vieta, kurioje po vienu stogu telpa vyninė, tapų baras, erdvės privatiems pobūviams ir keli restoranai. Daugiau nei keturiasdešimt metų ši vyninė buvo įprasta susitikimų vieta malagiečiams, o jos šlovei pasklidus po visą pasaulį, dabar didesnę lankytojų dalį sudaro miesto svečiai.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Gyvas ir triukšmingas, kupinas kvapų, spalvų ir garsų andalūziškas turgus privers jūsų skrandį džiūgauti. Tai vieta, kur kunkuliuoja gyvenimas. O produktų šviežumas ir kokybė kalba patys už save.

Šalta sriuba, pagaminta iš apelsinų? Kai pirmą kartą girdite apie Porra de Naranja, visai gali būti, kad suraukiate lūpas. Bet vos ją lyžtelėję nuo šaukšto... pasakotumėte kitą istoriją. Porra de Naranja nėra tiesiog sriuba – tai dialogas su istorija, prasidėjęs dar tada, kai Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Šią sriubą gaminame kartu su virtuvės šefe Charo Charmona.

Jei Lietuvos prekybos centruose perkate egzotinius vaisius, ar domitės iš kur jie atkeliavo? Egzotinis turi būti egzotiškas ir keliauti iš kur nors toli – kokios Afrikos ar Indonezijos. Tačiau egzotiškai atrodantis avokadas, mangas ar papaya gali būti parskridęs tiesioginiu reisu net ir iš Malagos. Nuo to egzotikos nemažėja, o skoniui tikrai padeda – visi šie vaisiai nelabai mėgsta ilgas savaites kratytis laivo triumuose ar sunkvežimių priekabose.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.

Į Kordobos senąjį žydų kvartalą veda viena ypatinga gatvelė, turinti ne tik pavadinimą - Salmorejo skersgatvis, bet ir visą receptą ant sienos. Šis skersgatvis – tai tikrų tikriausias kordobiečių pareiškimas: “Salmorejo gimė šiame mieste. Ši sriuba yra mūsų, ir tik mūsų, pasididžiavimas!”

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Norime pasveikinti visus 4 Lietuvos „mišelinus“, kurie tikrai pelnytai gavo savo žvaigždes 2024 m. birželio 13 d. ir ta pačia proga suskaičiuoti „mišelinus“, į kuriuos galite užsukti viešėdami Malagos mieste ir provincijoje.

Kad ir kokį turistinį maršrutą pasirinksite Malagoje, kelionę privalu baigti paplūdimio bare - chiringinto, mėgaujantis ant iešmo keptomis sardinėmis “el espeto”. Profesionalus sardinių kepėjas (isp. espetero) vos per kelias minutes jums suvers, padruskins ir ant laužo iškeps 6 sardines, kurias net pats karalius Alfonso XII, dar 1885 metais valgė ne kaip pridera karaliui - peiliu ar šakute, o apsičiulpdamas pirštus!

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.

Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.

Andalūzijoje yra dvi ne tik fainų, bet ir ypatingų ožkų veislės. Viena jų - Malagos ožka, cabra malageña,- stambaus sudėjimo, ryškiai ryžos spalvos ir didelėmis ausimis. Paskutinio surašymo metu suskaičiuota beveik 200 tūkst. šios veislės atstovių, tačiau spėjama, kad yra užsiožiavusių ir atsisakiusių registruotis.