„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

El Pimpi yra kultinė Malagos vieta, kurioje po vienu stogu telpa vyninė, tapų baras, erdvės privatiems pobūviams ir keli restoranai. Daugiau nei keturiasdešimt metų ši vyninė buvo įprasta susitikimų vieta malagiečiams, o jos šlovei pasklidus po visą pasaulį, dabar didesnę lankytojų dalį sudaro miesto svečiai.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Tikriausiai girdėjote posakį „šventa vieta tuščia nebūna“? Mercado de San Agustín turgus Granadoje yra puikus šio posakio įrodymas. XVI amžiaus pabaigoje pastatytas San Augustino vienuolynas buvo taip suniokotas Napoleono karų metu, kad jo likučius teko nugriauti. Vienuolyno vietoje liko plyna vieta, kurioje 1881 metais miesto valdžia nutarė pastatyti turgų.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.

Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).

Gūžčiojate pečiais skaitydami nesuprantamus patiekalų pavadinimus Andalūzijos restoranų meniu ar suglumstate regėdami prieš jus padėta visai ne tokį, kokio tikėjotės, patiekalą? Užsisakyti maistą savarankiškai svečioje šalyje jums padeda patirtis ir intuicija arba patiekalo nuotrauka šalia pavadinimo? Nenusiminkite, jūs ne vieni. Pabandykite patys paaiškinti andalūzui kas yra cepelinas, šaltiena ar koks paplūdimio čeburėkas! Taigi – nenuleiskite rankų ir nebadykite pirštu tik į pažįstamą paelją ar gazpacho. Pristatome įvadinį straipsnį, skirtą po Andalūziją savarankiškai susiruošusiam keliauti mėsėdžiui.

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Manoma, kad paelija buvo išrasta Valensijoje, o tiksliau šio miesto pietuose esančio Albuferos ežero rajone. Todėl „paella valenciana“ yra laikoma tradicine ispaniška ir ruošiama su vištiena arba su triušiena. Galicijoje galite užsisakyti juodos spalvos paelijos, kuri nudažoma kalmaro rašalu. Būna dar paelja su mėsa, su vėžiais, su kumpiu ar vegetariška. Yra ir Andalūziška paelija (vadinama ryžainiu/aroz), į kurią dedamos jūrų gėrybės, moliuskai, kalmarai, krevetės ir kriauklės (almejas).

Yra toks garsus andalūziškas patiekalas – kroketai. Sutinkamas tiek turistams rekomenduojamų restoranų meniu, tiek ir bet kuriame provincijos restoranėlyje. Andalūzas gal savo tėvynės ir neparduos, bet tikrai padarys didelį lanką, kad nuošalesniame restoranėlyje paragautų gerai vertinamus, aliejuje gruzdintus, salotos lapeliais dekoruotus kroketus.

Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.

Kad ir kokį turistinį maršrutą pasirinksite Malagoje, kelionę privalu baigti paplūdimio bare - chiringinto, mėgaujantis ant iešmo keptomis sardinėmis “el espeto”. Profesionalus sardinių kepėjas (isp. espetero) vos per kelias minutes jums suvers, padruskins ir ant laužo iškeps 6 sardines, kurias net pats karalius Alfonso XII, dar 1885 metais valgė ne kaip pridera karaliui - peiliu ar šakute, o apsičiulpdamas pirštus!

“Jamón ibérico” Andalūzijos ir pasaulio gastronomijai yra toks svarbus, jog ateityje tikrai apie jį parašysime kelių dalių straipsnį, na o šiandien apie jį pasakojame glaustai. Taigi – yra toks “Jamón ibérico”, su niekuo nesulyginamo skonio, burnoje tirpstančios struktūros ir kainuoja tikrai nemažus pinigus. Svarbu žinoti, kad ne visi „ibérico” yra tikri. Ispanijoje yra tik 4 vietovės, kurių ibérico yra “tikrasis ibérico”, o dvi iš šių vietovių randasi Andalūzijoje – D.O.P. Jabugo ir D.O.P. Los Pedroches.

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀

Vienas pirmųjų dalykų, kurį atradome ir pamėgome vos atvykus į Andalūziją, buvo andalūziški pusryčiai (el desayuno). Vietiniai čia pusryčiauja paprastai: skrudintą šiltą duoną gausiai užpila alyvuogių aliejumi (tostada con aceite) ir šiek tiek pagardina druska. Šį pirmąjį ryto užkandį užsigeria kava arba šviežiai spaustomis apelsinų sultimis.

Andalūzijoje yra dvi ne tik fainų, bet ir ypatingų ožkų veislės. Viena jų - Malagos ožka, cabra malageña,- stambaus sudėjimo, ryškiai ryžos spalvos ir didelėmis ausimis. Paskutinio surašymo metu suskaičiuota beveik 200 tūkst. šios veislės atstovių, tačiau spėjama, kad yra užsiožiavusių ir atsisakiusių registruotis.

Andalūzijos naminė virtuvė dar kitaip vadinama “šaukšto virtuve”. Joje vyrauja troškiniai, tirštos sriubos, ryžainiai. Beveik kiekvienam šiam patiekalui pagaminti reikia nepriekaištingo sultinio, o tokį galima paruošti tik namuose.

„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.