Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Auksinės rankos
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
Dvarelis alyvmedžių sode
Ponas Salvadoras Muñoz Cerezo kviečia sėstis į seną odinį krėslą aukštame ir erdviame kambaryje, ant kurio sienų sukabinti seni medžiokliniai šautuvai, medžioklės trofėjai, senoviniai laikrodžiai, interjero detalės, gausybė paveikslų ir nuotraukų. Salvadoras su savo žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez mus pasikvietė į savo dvarą Jardines de El Cortijuelo. Kol moterys virtuvėje dalijasi ajoblanco sriubos gamybos paslaptimis, dvaro šeimininkas pradeda pasakoti: „Daugiau nei prieš du šimtus metų...“. Jau pati pradžia sako, kad pokalbis bus ne apie ateities planus ir vizijas.
Citrinos iš Saulės slėnio
Vien tik pagalvojus apie citrinas burnoje ima skirtis seilės. Jau pagalvojote? Lankydamiesi Estelos Diaz Gomez ir Ramon Lucena Vazquez ūkyje sužinome, kad ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai mėgsta paskanauti šiuos šviežius saldžiarūgščius vaisius. Su nuostaba stebime, kaip pulkas avių leidžiasi nuo kalno ir greitu žingsniu artėja link išbertų citrinų ir apelsinų krūvos. Tikrai valgys? Ramon juokdamasis mus patikina, kad avys mėgsta citrusus, bet toli gražu ne visos gali jais mėgautis. Tam reikia šeimininkų, kurie ne tik savo sode augintų citrinas, bei ir turėtų šių vaisių fasavimo fabriką.
Kelionė aplink pasaulį su Awenasa
Pabandykite įsivaizduoti savo reakciją, kai ką tik pensijos sulaukę jūsų tėvai praneša, jog nusprendė parduoti savo namus, išdalinti daiktus, nusipirkti namą ant ratų ir iškeliauti aplink pasaulį keliems, o gal net keliolikai metų? Anksčiau manydavau, jog tai tik filmų scenarijai. Tačiau įvairiuose pasaulio kraštuose sutikti keliaujantys žilagalviai man įrodė, kad tokios istorijos nėra retos ir kartais nutinka iš tikrųjų.
Broliai juodais kostiumais
Semana Santa (lt. Šventosios savaitės) metu tūkstančiai religinių eisenų dalyvių Andalūzijos miestų gatvėse sukuria neįtikėtiną vaizdą ir atmosferą. Šias eisenas organizuoja religinės brolijos. Šiandien apie brolijas, jų veiklą ir Semana Santa kalbamės su Antequera miesto „Los Estudiantes brolijos“ vyriausiuoju broliu Francisco Ramón Gómez León ir jo sūnumi Ramón Gómez Castilla.
Senelės alyvuogių fabrikas
Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.
Žuvininkas Jeronimas
Ši istorija atsitiko lygiai prieš metus. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tačiau žuvininkas Jeronimas mums vis dar yra naujos dienos simbolis. Išgirdę už lango artėjantį jo automobilio variklio burzgimą, karučio bildėjimą, dėžių barškėjimą, dviejų vyriškių balsus, dainų kupletus ir juoką žinome, kad tuoj išauš rytas. O jeigu ryte neįprasta tyla - vadinasi šiandien pirmadienis. Tą ankstyvą rytą, lygiai prieš metus, sėdėjome kartu su Jeronimu indėno profiliu papuoštoje furgonetėje ir važiavome rytų kryptimi į didžiausią Andalūzijoje žuvies turgų.
Visas Charo Carmona pasaulis, telpantis jos namuose
Charo Carmona jau dvidešimt penkis metus yra Antequera mieste įsikūrusio restorano, tapų baro ir svečių namų Arte de Cozina savininkė, virtuvės šefė ir Andalūzijos kulinarinių tradicijų saugotoja. Jos asmeninis gyvenimas ir darbas taip susipynę, kad pasaulį, kuriame ji sukasi kasdien ji pati vadina tiesiog namais (la casa).
Fabrikas kvepiantis vanile ir migdolais
Yra teigiančių, kad šiuolaikinis žmogus turėtų keisti darbovietę arba profesiją kas septyneris metus. Neva tada įgyjama įvairiapusė patirtis, reikalinga tolimesniam tobulėjimui, o dažni pokyčiai neleidžia nuobodžiauti ir aptingti. Tačiau žmonės skirtingi – jų tarpe yra tokių, kurie visą gyvenimą laukia pašaukimo, kiti siekia savo vaikystės svajonės, sunkiai dirba ir daug mokosi. Yra ir gimusių su „sidabriniu šaukšteliu burnoje“ – tų, kurie paveldėja tėvų turtus ar verslus ir visą gyvenimą lieka turtingais dykinėtojais. O kuo tapo berniukas, vaikystėje žaidęs saldumynų fabrike, iš tešlos lipdęs kareivėlius ir pamokose kvepėjęs migdolais ir tuo trukdęs susikaupti klasės draugams?
Mantilla – ispaniška tapatybė
Censi Sevilla Arjona pirmą kartą pamačiau priešvelykinės savaitės metu, vadovaujančią bažnytinei procesijai. Susitikus mūsų žvilgsniams, pajutau, kad ji man primena moterį iš Francisco Goya paveikslo. Tąkart negalėjau nuo jos atplėšti akių: vilkinti juoda suknele, pasidabinusi juoda mantilla - ispanišku galvos apdangalu, pasitempusi ir susikaupusi, ji atrodė iš ties įspūdingai. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra „Mi Mantilla“ prekinio ženklo įkūrėja ir savininkė. Šiandien su Censi kalbamės apie šį elegantišką ispanų moterų dėvimą rūbą.