Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Tas švelnus žodis Salobreña
Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.
Nerja. Pašauki mane
„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.
Frigiliana be klaidų
Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai „Frigilianą“ idealiai ištars net ir plungiškis.
Apie Marbėją svajoti galima
Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių".
Comares – Aksarkijos balkonas
Užlipęs ant aukštos kalno atbrailos Comares miestelis baltuoja iš visų pusių, yra matomas net nuo jūros pakrantės ir vadinamas Balcón de la Axarquía. Atrodo visai arti ranka pasiekiamas, bet kalnų serpantinais vinguriuosite gerą pusvalandį.
Rugpjūčio feria karališkai
Feria yra triukšminga ir spalvinga miesto šventė - mugė, kurios metu švenčiama su „užmoju“. Nerasite dviejų vienodų ferijų - jas jungia gal tik tradicija moterims puoštis flamenco kostiumu, važinėtis karietomis, dainuoti ir šokti sevillanas ir negailėti ledukų ruošiant tradicinį feria gėrimą. Visa kita yra ilgos evoliucijos rezultatas - pavyzdžiui Sevilijos „Feria de abril“ yra puošni, tačiau tik „saviems“ skirta šventė, Chereso miesto pavasario feria skirta žirgams, chereso vynui ir flamenco, Malagos feria adaptavosi prie popturizmo poreikių, o mūsų miesto feria yra... Karališka.
Antequera. Viskas kaip ant delno
Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. Geri bičiuliai stebisi tokiu mūsų sėslumu nemažiau už mus pačius. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Ir visiems jiems atsakome… skirtingai. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?
Baltasis mirusiųjų miestelis
Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.
El Torcal. Pasivaikščiojimas jūros dugnu
Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.
Caminito del Rey. Karaliaus Tako magija
Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys – vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis. Taip, vietomis gali išgirsti keistus garsus, pajausti netikėtus vėjo gūsius ar krūptelėti nuo šnarėjimų krūmuose, tačiau tai žemiški dalykai. Magija slypi kitur – norint čia patekti reikės ypatingos kantrybės, burtų ir net telepatijos sugebėjimų.
Kai kelią perbėga... Cabra Malagueña
Jei vingiuojant Malagos provincijos keliu ar miestelio gatve ir atsitiko taip, kad kelią kertą ožkų pulkas – sustokite ir kantriai plaukite, nes joms įstatymo apibrėžta tvarka yra nustatyta eismo pirmenybė. Teko girdėti, kad yra miestelių, kurių net centrinėmis gatvėmis leidžiamas ožkų eismas atsidėkojant už tai, kad šie raguočiai išmynė takus sunkiai praeinamose vietose. Takus, kuriais dabar važinėja automobiliai.
Júzcar. (ne)Smurfų miestas Genal slėnyje
Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista, o baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai šiame regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.
Auksinės valandos Rondoje
Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.
Senda Litoral. Pirma linija prie jūros
Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; gerdami kalvą prie pusryčių stalo mostelite ranka iš uosto išplaukiančioms jachtoms; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės dar kiek pavaikštinėjate pakrantės promenada, pasiklausote gatvės muzikantų ir grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...
Colomares: vienos pilies istorija
„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.
Pavojinga romantika
"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?
Cueva de Nerja. Skradžiai žemę
Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, o ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo begales atrakcijų ir įdomybių.
Fuente de Piedra dega rausvai
Šis sūraus vandens ežeras yra tikrai keistas. Pagal savo paviršiaus plotu yra didžiausias Andalūzijos natūralus ežeras, tačiau kaip tą dydį išmatuoti, jei dažniausiai ežeras būna sausas? Kadangi išdžiūsta vasarą ir yra sūrus, todėl priskiriamas ne prie ežerų, o prie lagūnų, kurių Ispanijoje iki šiol liko tik dvi. Yra ir tokių, kurie Fuente de Piedra tiesiog vadina pelke. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia perintiems flamingams rūpi ne telkinio pavadinimas, o jo gylis.
La vendimia!
„La uva manda“(lt. čia valdo vynuogė) – atsakė Klara Verheij į užduotą klausimą, kada galėsime atvykti į jos vynuogyną pamatyti kaip renkamos vynuogės. Diena, kada vynuogė bus geriausia nėra pažymėta jokiame „Ūkininko kalendoriaus“ lapelyje ar surašyta „Vynuogių žinyno“ lentelėje. Todėl laukiame. O Klara keliasi kiekviena rytą, kylą vynuogyno šlaitu, skina uogų saują ir grįžusi į nedidukę laboratoriją atlieka cukringumo tyrimus. „Pirmadienį, apie 9 valandą pradedame“ – gauname iš jos trumpą žinutę ir pradedame ruoštis į Axarquia.
Citrinos iš Saulės slėnio
Vien tik pagalvojus apie citrinas burnoje ima skirtis seilės. Jau pagalvojote? Lankydamiesi Estelos Diaz Gomez ir Ramon Lucena Vazquez ūkyje sužinome, kad ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai mėgsta paskanauti šiuos šviežius saldžiarūgščius vaisius. Su nuostaba stebime, kaip pulkas avių leidžiasi nuo kalno ir greitu žingsniu artėja link išbertų citrinų ir apelsinų krūvos. Tikrai valgys? Ramon juokdamasis mus patikina, kad avys mėgsta citrusus, bet toli gražu ne visos gali jais mėgautis. Tam reikia šeimininkų, kurie ne tik savo sode augintų citrinas, bei ir turėtų šių vaisių fasavimo fabriką.