Žalieji imigrantai
Augalai geriausiai auga ten, kur randa tinkamiausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją, tačiau žmogus mielai įsikiša į natūralios evoliucijos procesą ir jį koreguoja demonstruodamas savo galią ir įgeidžius. Per ilgus istorijos metus į Ispaniją buvo atvežta ir pasodinta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vienus augalus vežė dėl grožio ar ieškodami egzotikos, kitus - dėl naudos. Nemažai atvežtinių augalų ne tik puikiausiai prigijo, bet ir nustelbė vietos rūšis, todėl ilgainiui tapo nepageidaujami.
Palmės Andalūzijoje | Andalūzija. Virgen Extra
Kokios rūšys vadinamos invazinėmis?
„Invazinė rūšis intensyviai veikia vietines rūšis ir suardo ekosistemos funkcionavimą” - tokį nuosprendį 2004 metais Andalūzijoje gavo daugiau nei 60 augalų, nors daugeliui jie atrodo labai įprasti ir tapę natūralia kraštovaizdžio dalimi. Kiekvienais metais šį sąrašą papildo vis nauji pavadinimai.
Invazinių rūšių problema slypi ne tik tame, kad jie “svetimi”, bet ir jų greitame paplitime, nes naujose žemėse jiems suteikiamos daug palankesnės sąlygos vystytis nei įprastoje paplitimo zonoje - pavyzdžiui palankesnis klimatas arba plėšrūnų ar kenkėjų nebuvimas.
Kitas pavojus - parazitų ar kenkėjų, kurie gali turėti įtakos žmonėms, gyvūnams ar augalams pernešimas. Toks pavyzdys - raupų invazija Amerikoje arba 1993 m. Andalūzijos tropinėje pakrantėje pasirodžiusios kokoso palmių kenkėjų lervos “rhynchophorus ferrugineus” iš Pietryčių Azijos ir Okeanijos.
Mimoza arba prancūziška akacija (Acacia dealbata) | Andalūzija. Virgen Extra
Mimoza arba prancūziška akacija (Acacia dealbata)
Kai Andalūzija snūduriuoja apimta žiemos snūdo, šis medis vasario pradžioje staiga ima sproginėti ryškiai geltonais pūkiniais burbuliukais. Mimoza į Europą atkeliavo iš Australijos pietų ir Tasmanijos salos, turėdama didelių ambicijų. Nors pradžioje sodinta dekoratyviniais tikslais miesto parkuose, vėliau nevaldomai išplito ir laukinėse zonose. Ji pirmoji išauga nualintoje ar išdegusioje žemėje, pakelėse, kalnų šlaituose, sodų zonose. Ir auga tokiais tempais, kad per dešimtmetį gali visiškai išstumti vietines rūšis. Tai sunkiai išnaikinamas ir lengvai atsinaujinantis augalas, kurią sodinti draudžiama.
Amerikietiškoji agava | Andalūzija. Virgen Extra
Amerikietiškoji agava
XVI amžiuje po Amerikos atradimo atvežta į Europą ir pasklidusi visoje Viduržemio jūros pakrantėje. Kilusi iš Centrinės Amerikos. Meksikoje iš jos gaminama tekila, pati šerdis, jei tinkamai paruošta, gali būti valgoma. Iš jos pluošto seniau buvo gaminamos virvės. Per savo gyvenimą agava kaupia energiją lapuose, padengtuose spygliais. Jie tokie aštrūs, kad vietiniai juos naudodavo vietoje adatų ar vinių. Ir pagaliau kai agava nusprendžia žydėti, išleidžia net iki aštuonių metrų aukščio stiebą, kurio viršūnėje išsiskleidžia tūkstančiai žiedų. Žydėdama ji visą sukauptą energiją atiduoda sėkloms ir žūsta, palikdama po savimi tik tuščią „skeletą“.
Augalui nėra žinomo veiksmingo herbicido, todėl šalinama tik mechaninėmis priemonėmis - iškertant ar išraunant.
Dangaus medis (Ailanthus altisima)
Dangaus medis (Ailanthus altisima)
Atkeliavo iš Kinijos ir Taivanio XIX amžiuje ir pamėgtas dėl spartaus augimo ir atsparumo taršai. Anksčiau Dangaus medžiais būdavo atsodinami nunykę miškai, tačiau dėl prastos medienos kokybės jų atsisakyta. Sugeba augti ne tik pakelių grioviuose, upių krantuose, bet ir tiesiogine to žodžio prasme - ant asfalto. Jį pamatysite besiveržiantį pro senų mūrinių namų sienas, šaligatvių plyšius ar griuvėsius. Labai sunkiai pašalinamas dėl puikaus ataugimo iš šaknų. Patrynus lapus tarp pirštų, paskleidžia puvėsio kvapą. Tai jo natūrali apsauga nuo gyvūnų.
Eukaliptas
Dabar Ispanijoje auga beveik 3 % visų pasaulio eukaliptų, atkeliavusių iš Australijos pietų. Kadangi augalas neįtikėtinai greitai auga, buvo pradėtas auginti kaip medienos ir popieriaus pramonės šaltinis. Tikėta, kad eukaliptai sausina pelkes ir taip naikina maliariją. Nors vėliau paaiškėjo, kad ligą platina uodai, kuriems pelkės nebūtinos.
Kuo jis neįtinka? Eukalipas šaknimis tarsi siurbliu siurbia vandenį, nepalikdamas nieko kitiems. Jo lapuose gausu eterinių degių aliejų, slopinančių kitų augalų augimą, o miškų gaisrų metu paspartinančių ugnies plitimą.
Nepaisant visų jo nedorybių, net ir tos, kad dėl besilupančios žievės medis atrodo tarsi nuolat nuogas, jis vistiek mylimas, nes teikia pavėsį karštomis vasaros dienomis.
Daugiametė nendrė (Arundo donax) | Andalūzija. Virgen Extra
Daugiametė nendrė (Arundo donax)
Atgabenta finikiečių,- aukšta, grakšti, siūbuojanti prie kiekvieno upelio ar drėgmės telkinio, atrodo kaip vietinė. Tai pati aukščiausia žolė Europoje, galinti pasiekti net 6–8 metrų aukštį. Jos stiebai primena bambukus, o lapai – plačius, smailius kardus. Ji auga tankiai ir sparčiai, užgoždama kaimynus ir siurbdama jų vandenį. Lyg to būtų maža, ji labai degi. Kadaise Arundo donax buvo sąmoningai sodinama ir prižiūrima nes iš jos gaminti liežuvėliai klarnetams, saksofonams ir kitiems mediniams pučiamiesiems instrumentams.
Kaktusas (Opuntia ficus-indica ir Opuntia dillenii)
Plačiai paplitęs kaktusas, su spygliuotomis ausimis, kurio valgomi vaisiai vadinami opuncijomis. Atkeliavo iš Centrinės ir Pietų Amerikos, o Meksika laikoma jo gimtine. Iš pradžių opuncija buvo įvežta į Ispaniją raudono dažų pigmento gamybai, vėliau jo vaisiai imti naudoti žmonių ir ožkų maistui, kaip papildomas vandens ir cukraus šaltinis.
Kaktusas (Opuntia ficus-indica ir Opuntia dillenii)
Kaktusų brūzgynai puikiai tiko tvoroms ir gyvatvorėms formuoti. Galiausiai imtas sodinti kaip dekoratyvinis augalas, stabilizuojantis šlaitus. Ekologiniu požiūriu jis formuoja tankius neišvaizdžius sunkiai išnaikinamus krūmynus, kurie laimi kovą su vietos augalais dėl vandens išteklių.
Datulinis finikas (Phoenix dactylifera)
Viduržemio jūros regione šios palmės žinomos nuo antikos. Atkeliavo iš Šiaurės Afrikos ir Arabijos, vizualiai išsiskiria iš kitų palmių tuo, kad brandina ryškiai geltonas bei oranžines vaisių kekes. Finiko palmė neįtikėtinai lengvai hibridizuojasi su kitomis rūšimis, taip keldama grėsmę vietinių palmių genetiniam vientisumui.
Datulinis finikas (Phoenix dactylifera) | Andalūzija. Virgen Extra
Dar didesnį pavojų kelia jį ypatingai mėgstantys invaziniai kenkėjai. Picudo rojo vabalas mėgsta išgraužti iš palmių šerdį iš vidaus, todėl medžiai miršta dar nespėjus pastebėti jokių išorinių simptomų. Įdomu tai, kad iš finiko išbalintų lapų Verbų sekmadieniui (Domingo de Ramos) pinamos tradicinės verbos.
Katės nagai (Carpobrotus edulis)
Egzotiškas sukulentas iš Pietų Afrikos, atkeliavęs į Ispaniją XIX a. Paplitęs pakrančių aplinkoje, kur jis sudaro ištisą paklotę, neleidžiančią augti kitiems augalams. Katės nagai rūgština dirvą ir keičia jos cheminę sudėtį, todėl vietinės rūšys nebegali ten sugrįžti net jam išnykus. Augalo lapai mėsingi, trilinkos formos, primenantys pailgus pirštus, kuriuose jis kaupia vandenį. Tai leidžia jam klestėti ten, kur kiti augalai išdžiūsta: tiesioginėje saulėje, druskingame dirvožemyje ir smėlynuose.
Katės nagai (Carpobrotus edulis) | Andalūzija. Virgen Extra
Žydi stambiais, ryškiais geltonais, baltais ar rožiniais žiedais. Dauginasi ne tik sėklomis, bet ir stiebo fragmentais. Pietų Afrikoje šio augalo vaisiai valgomi, o lapų sultys turi antiseptinių savybių: panašiai kaip alavijo,- naudojami odos nudegimams, vabzdžių įkandimams gydyti.
Tai gi šie invaziniai moko mus, kad gamtos pasaulyje nėra nieko pastoviau už… laikinumą.
Norite atrasti Andalūziją su mumis privačiuose turuose?
Parašykite andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
