Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Kalnakasybos turizmas Andalūzijoje
Ši, lietuvio ausiai keistokai skambanti turizmo rūšis, Andalūzijoje pritraukia minias keliautojų iš viso pasaulio. Jie dievina šachtas, karjerus ir jų eksploatacijos mechanizmus. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.
Kamštinių ąžuolų girios
Angliškai jis vadinamas cork, vokiškai korken, ispaniškai - corcho. Mano senelė dzūkė jį švelniai vadindavo korkučiu. Daugelyje Europos kalbų taip vadinama ir kamštinio ąžuolo žievė ir iš jos gaminamas kamštis vyno ar šampano buteliui užkimšti.
Amžini Yanna sodai
Sodininkystės istorija prasidėjo maždaug prieš 4000 metų, kai žmogus prisijaukino augalus savo reikmėms. Augalai apsirūpino žmogų maistu, todėl jis galėjo pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, prisitaikyti pasirinktą vietą savo poreikiams - statyti namus, įrengti kiemus, formuoti gatves ir kurti miestus. Mokėdamas norimoje vietoje išauginti augalus jis pradėjo kurti aplinką, kuri teikė ne tik maistą, bet ir estetinį malonumą. Taip atsirado pirmosios žaliosios vidinės namų ir miestų erdvės – sodai ir parkai.
Žalias Sumanymas
Panašu, kad botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos ko gero visai negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas dar gali išsėdėti ilgus savo karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode tikrai nieko nepasieks. Ir dar - botanikos mokslas labai gražus ir estetiškas, todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!
Barbate. Paplūdimys rezervuotas... karvėms
Taip, būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis smėliu, tingių bangų muša, mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Tačiau neiko panašaus – paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.
El Torcal. Pasivaikščiojimas jūros dugnu
Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.
Moclín pradeda. Ir laimi
Ruta de Gollizno oficialiuose bukletuose ir reklamose pristatomas kaip vidutinio sudėtingumo, vaizdingas, pėstiesiems ir dviratininkams skirtas maršrutas, prasidedantis ir besibaigiantis Moclín miestelio centre. Žygeivių bendruomenė jį laiko labai smagiu savaitgalio pasivaikščiojimu, kurį nesunkiai įveiks net šeimos su vaikais ar augintiniais. Maršruto ilgis 8 kilometrai, vidutiniškai įveikiamas per 4 valandas. Viena nedidelė detalė – aukščiausią ir žemiausią maršruto tašką skiria 397 metrai. Ko tikėtis dar?
Caminito del Rey. Karaliaus Tako magija
Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys – vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis. Taip, vietomis gali išgirsti keistus garsus, pajausti netikėtus vėjo gūsius ar krūptelėti nuo šnarėjimų krūmuose, tačiau tai žemiški dalykai. Magija slypi kitur – norint čia patekti reikės ypatingos kantrybės, burtų ir net telepatijos sugebėjimų.
Sevilijos pelkės
Finikiečiai Sevilijos gyvenvietę įkūrė gilios Tartesijos įlankos pakrantėj, visais šalia Guadalquivir upės žiočių. Per daugiau nei tris tūkstančius metų upės delta pasislinko per 90 kilometrų pietvakarių kryptimi, įlanka užsinešė dumblu, todėl dabar jos vietoje plyti didžiulė pelkė, kuri vadinama Marismas de Guadalquivir.
Playa de Bolonia. Eldorado žirgai ir žmonės
Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: „kūno ir sielos harmonija“, “sąlytis su gamta“, „įspūdis visam gyvenimui“ ir raktinius žodžius: žirgas, vandenynas, kopos, saulėlydis. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras… rojuje.
Cabo de Gata. Apie kates ir ugnikalnius
San José miestelis Katės iškyšulyje (isp. Cabo de Gata) jau pirmą kartą apsilankius nustebino kačių gausybe. Nedidelėje, žuvies restoranėlio apšviestoje prieplaukoje tupėjo pulkas kačių, kurios įdėmiai stebėjo vakarieniaujančius. Greitai supratome, kad restorano staliukai priklauso skirtingiems kačių bendruomenės klanams ir yra atidžiai ginami nuo pašaliečių. „Jūs patekote į jų nelaisvę“ - pajuokavo šalia vakarieniaujanti olandų pora.
Cueva de Nerja. Skradžiai žemę
Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, o ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo begales atrakcijų ir įdomybių.
Minas de Rio Tinto. Pragaras ar Marsas?
Nemanau, kad kuriam iš Jūsų teko pabuvoti Marse. Nebuvau ten ir aš, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip Marsą įsivaizduoja kiti – irgi niekada jame nebuvę. Smalsumą kelia tai, kad vieta, vadinama Marsu Žemėje, apsupta Huelvos provincijos kalvų, apaugusių kamštinių ąžuolų giraitėmis. Žvelgdamas į žemėlapį matau, kad visai netoli ir Jabugo (Chabugo) – Huelvos iberijos kiaulės kumpių sostinė. Nebloga kaimynystė. Dar kartą žvilgteliu į palydovinius šio rajono vaizdus. Oho! Ąžuolų giraitėse slepiasi tikrai kažkas nepaprasto.
Kai išdžiūsta upės
Andalūzijoje daugiau nei 300 dienų šviečia saulė. Gali pasirodyti, kad kraštas nuolat alinamas sausros. Taip, saulės čia netrūksta, tačiau kritulių vidutiniškai per metus regione iškrenta netgi daugiau nei Lietuvoje. Tik jie čia pasiskirsto ne vienodai: rytuose esančioje Tabernas dykumoje kritulių trūksta, tačiau regiono vakaruose esančiuose Sierra de Grazalema kalnų slėniuose - drėgna kaip tropikuose. Andalūzija yra Ispanijos sodas ir daržas ir vandens čia reikia nuolat, o ne tada, kada lyja.
Fuente de Piedra dega rausvai
Šis sūraus vandens ežeras yra tikrai keistas. Pagal savo paviršiaus plotu yra didžiausias Andalūzijos natūralus ežeras, tačiau kaip tą dydį išmatuoti, jei dažniausiai ežeras būna sausas? Kadangi išdžiūsta vasarą ir yra sūrus, todėl priskiriamas ne prie ežerų, o prie lagūnų, kurių Ispanijoje iki šiol liko tik dvi. Yra ir tokių, kurie Fuente de Piedra tiesiog vadina pelke. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia perintiems flamingams rūpi ne telkinio pavadinimas, o jo gylis.
Andalūziška Džiuljetos ir Romeo istorija
„Peña de los Enamorados“ yra nuo kalnų grandinės atitrūkęs vienišas kalnas, apjuostas greitkelio ir greitojo geležinkelio linijos. Kalno papėdėje žaliuoja pievos ir ‘Hojiblanca‘ alyvmedžių giraitės, o jo palinkusi akmeninė viršūnė iškilusi į 874 metrų aukštį. Jos dėka kalnas ir įgauna formą, panašą į žmogaus veido profilį. Dangaus fone lengva įžiūrėti plokščią kaktą, kumpą nosį, lūpų ir smakro linijas. Yra manoma, kad jau priešistoriniais laikais šiose žemėse gyvenę žmonės „Peña de los Enamorados“ kalną laikė ypatingu ir į jį orientuodamiesi statė akmens amžiaus šventyklas ir laidojimo rūsius.
Kvartero periodo parkas
Granados Geoparkas, kurio pilnas pavadinimas - „Šiaurinių Granados slėnių kvartero periodo geoparkas“, iš tiesų yra keliolikos kanjonų ir daugybės vandens srautų sistema. Ji užima 1400 kvadratinių kilometrų plotą – panašaus dydžio, kaip visas Kauno rajonas. Šios vietovės geologinė istorija man pasirodė labai įdomi, todėl ją trumpai (taip trumpai, kaip galima papasakoti šimtus milijonų metų trukusių geologinių procesų istoriją) papasakosiu.