Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Kai tunas nėra tunas
Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.
Rugpjūčio feria karališkai
Feria yra triukšminga ir spalvinga miesto šventė - mugė, kurios metu švenčiama su „užmoju“. Nerasite dviejų vienodų ferijų - jas jungia gal tik tradicija moterims puoštis flamenco kostiumu, važinėtis karietomis, dainuoti ir šokti sevillanas ir negailėti ledukų ruošiant tradicinį feria gėrimą. Visa kita yra ilgos evoliucijos rezultatas - pavyzdžiui Sevilijos „Feria de abril“ yra puošni, tačiau tik „saviems“ skirta šventė, Chereso miesto pavasario feria skirta žirgams, chereso vynui ir flamenco, Malagos feria adaptavosi prie popturizmo poreikių, o mūsų miesto feria yra... Karališka.
Skalbiamės viešai
Posakis apie viešą baltinių skalbimą Andalūzijoje yra natūraliai dviprasmiškas. Iš vienos pusės - tai specialiai skalbimui įrengta vieta, į kurią seniau kiekvieną popietę rinkdavosi moterys, nešinos skalbinių krepšiais, iš kitos - tai buvo puiki vieta pasidalinti naujausiomis žiniomis ir paskalomis.
Ką saugo grotos?
Ispaniškuose miesteliuose į gatvę išeinančių namų langai yra apsaugoti tvirtomis metalinėmis grotomis. Mūsų nuolat klausia atvykę lietuviai: „Kam jos skirtos?!“ Šios grotos ispaniškai vadinamos la reja, o atsirado jos dar antikos laikais ir į Ispaniją atkeliavo iš Romos. Pradžioje grotos buvo naudojamos tik specifinės paskirties pastatuose – pvz. apsaugoti šventyklos turtą ar jas uždėdavo ant miesto kalėjimo langų. Tačiau X amžiuje situacija pasikeitė.
Andalūziški pasisveikinimo bučiniai: duok žandą, mua!
Labiausiai trikdantis susitikimo momentas tarpkultūrinėje aplinkoje bent jau man – tinkamas pasisveikinimas. Pamojuoti ranka, ar ją ištiesti? Linktelti galvą, kiek ilgai ir kiek žemai? Tapšnoti per petį ranka ar paglostyti? O bučiuotis? Kiek kartų ir nuo kurio žando pradėti?
Balandžių ekonomika
Balandžiai yra monogamiški ir visa gyvenimą išlieka prisirišę prie lizdaviečių. Palankiomis sąlygomis šie paukščiai išgyvena iki 15 metų. Per metus vienas balandis gali pagaminti iki trijų kilogramų mėšlo, todėl nesunku paskaičiuoti kiek jo per savo gyvenimą prigamins šių paukščių pora, įsikūrusi jūsų namo pastogėje. O jeigu tų porų bus keli tūkstančiai? – jaučiu siaubą jūsų akyse, tačiau neskubėkite balandžių smerkti.
Jurgitos korida. Meilė, siaubas ir euforija
Šiai istorijai reikia pratarmės. Jurgita, atvykusi į mūsų Antequera miestą, pamatė plakatą, pranešantį apie „Feria de Agosto“ metu vyksiančią koridą. Perskaitė ir užsigeidė viską pamatyti savo akimis. Pirmą kartą savo gyvenime. Užklausė mūsų, ar verta rizikuoti ir nusipirkti bilietus, net jei viduje jaučia daug nerimo, baimės ir abejonių. Visgi bilietus ji nusipirko ir atvyko dar kart, pamatyti renginio. Prieš koridą spėjome susitikti, išgerti po taurę rebujito ir vyno, trumpai papasakoti koridos ritualus ir pagrindines taisykles, pasikalbėti, net pajuokauti. Taip išlydėjome koridos naujokę į renginį.
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Amžini Yanna sodai
Sodininkystės istorija prasidėjo maždaug prieš 4000 metų, kai žmogus prisijaukino augalus savo reikmėms. Augalai apsirūpino žmogų maistu, todėl jis galėjo pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, prisitaikyti pasirinktą vietą savo poreikiams - statyti namus, įrengti kiemus, formuoti gatves ir kurti miestus. Mokėdamas norimoje vietoje išauginti augalus jis pradėjo kurti aplinką, kuri teikė ne tik maistą, bet ir estetinį malonumą. Taip atsirado pirmosios žaliosios vidinės namų ir miestų erdvės – sodai ir parkai.
Semana Santa žaliems
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas. Semana Santa nepalieka abejingų – vieni, norėdami pasislėpti nuo šios šventės galingo prasiveržimo ir triukšmo išvažiuoja kuo toliau, kiti su nuostaba ir pagarbia baime stebi keistus vietos ritualus, treti neslepia džiaugsmo ašarų ir atvira širdimi išgyvena stiprų tikėjimo jausmą. Taigi – kas ta Semana Santa, kaip ją matome mes, turėdami unikalią galimybę prie jos prisiliesti iš labai arti.
Sostai Šventosios Savaitės procesijose
Svarbiausias Šventosios Savaitės (isp. Semana Santa) procesijos akcentas į kurį krypsta visų akys yra „trono“, kurį lietuviškai ko gero reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai ant kurių, pakilusi virš minios plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.
Meskite į mane akmenį, arba viskas apie Nazarėnus
Kasmet, kol lietuviai ruošiasi Velykų sekmadienio dažytų kiaušių ritinėjimo ir kiečiausio margučio galo turnyrams, andalūzų galvose kirba visai kiti dalykai. Patikėkite – zuikučiai ir kiaušiai čia nėra pirmaeilis rūpestis – vyrai, moterys ir vaikai ruošiasi Šventosios Savaitės procesijoms.
Konkurencija dėl varpelių Šventosios savaitės procesijoje
Šventosios Savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi – net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokią rolę vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.
Carcabuey. Fiesta de la Matanza
Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).
Laikas suknelėms su taškeliais
„Los lunares“ – taip ispaniškai vadinamos „taškuotos“ suknelės, kurias dažnai pamatysite ne tik per flamenco pasirodymus, bet ir andalūziškų švenčių metu. Tokią suknelę dėvėjo ir Madona klipe „La Isla Bonita“. Ispaniškas lunares pavadinimas kilo nuo žodžio mėnulis – la luna, o šis raštas atsirado visai netyčia, kai XVII amžiuje kažkuri Kadiso o gal ir Sevilijos audinių dažykla pridarė broko, išdažydama didžiulį kiekį audinio apvaliomis dėmėmis.
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Auksinės rankos
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
Pavojinga romantika
"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?
Odė aukojamam buliui
Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.
Andalūziška Bohemijos Rapsodija
Senuose dokumentuose minima, kad 1425 metais į Saragosos miestą atvyko būrys tamsaus gymio keliautojų. Jiems vadovavo Don Chuanas, prisistatęs Mažojo Egipto kunigaikščiu. Toks aukštas atvykėlio statusas leido jam tiesiogiai kreiptis į karalių Alfonsą V ir prašyti leidimo tęsti piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą. Prašyme nurodyta, kad reikėtų ne tik leidimo, bet ir „Apsaugos rašto“, kuris garantuotų saugią kelionę, kuri užtruks septyneris metus. Tačiau atvykėlių iš Mažojo Egipto kelionė po Ispaniją užtruko gerokai ilgiau.