Ar įmanoma perprasti Lorcą? Tikriausiai ne. Nors nuo jo žūties prabėgo beveik šimtas metų, o jis išlieka skaitomiausiu visų laikų ispanų poetu. Prie šio dramaturgo kūrybos grįžta vis naujos kartos, ieškodamos atsakymų. Režisieriai, muzikantai, dailininkai ir rašytojai nuolat naršo jo tekstus, bandydami įminti neapčiuopiamą Lorcos paslaptį.

Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.

„Los lunares“ – taip ispaniškai vadinamos „taškuotos“ suknelės, kurias dažnai pamatysite ne tik per flamenco pasirodymus, bet ir andalūziškų švenčių metu. Ispaniškas lunares pavadinimas kilo nuo žodžio mėnulis – la luna, o šis raštas atsirado visai netyčia.

Į El Rocío piligrimystę Doñanos smėlynais išsiruošiau prieš kelerius metus su savo miesto Rocío Mergelės brolija. Jos nariai, patyrę piligrimai, nerimastingai klausinėjo, ar tikrai nebijau žirgų, alinančio karščio, ilgo kelio pėsčiomis ir miego palapinėje. Visgi be baimės leidausi į kelią, vildamasi patirti religinę ar vizualinę ekstazę (o gal abi) ir savo kamera užfiksuoti neužfiksuojamą.

Kiekvienais metais savaitę prieš Sekmines El Rocío kaimelis tampa pulsuojančia Andalūzijos širdimi. Čia šimtai tūkstančių žmonių – manoma, kad jų gali būti daugiau nei pusė milijono – atvyksta išgyventi Rocío piligrimystę. Tai pats populiariausias, masiškiausias ir prieštaringiausias religinis – dionizinis reiškinys Andalūzijoje.

Andalūzijos miestai pilni afišų, kviečiančių aplankyti flamenco tablao, cueva ar tiesiog flamenco show. Žiūrovas žino ką reiškia pastarieji du žodžiai, bet perkant bilietus daugelis tokių šou prie flamenco dar siūlo taurę vyno, ar net trijų patiekalų vakarienę. Koks čia šou, jeigu juo teks gėrėtis čepsinčių, siurbčiojančių alų ar vyną žiūrovų kompanijoje?

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.