Lola Flores. Ispanijos flamenko Faraonė
Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.
Lola Flores | kadras iš Carlos Saura filmo
Čigoniškas kraujas
1923 metais gimusi Cherese, kur oras kvepia dulkėmis ir chereso vynu, ji užaugo San Migelio rajone, apsupta flamenko muzikos, dainų ir šokių. Nuo mažens Lola demonstravo ypatingą talentą menui. Vos 20 metų ji su šeima persikėlė į Madridą, ieškodama geresnių galimybių, kur greitai išgarsėjo meno sluoksniuose. Prisijungus prie Zambra šou kartu su Manolo Caracolu, vienu didžiausių to meto flamenko dainininkų, prasidėjo jos karjera didžiojoje scenoje ir televizijos ekrane.
Tai buvo dviejų stiprių asmenybių simbiozė, kurioje Caracolo vokalas, Lola Flores šokis ir atlikimas pakėlė flamenko į kitą lygį ir atnešė jam neįtikėtiną populiarumą.
Nors kai kurie Madrido intelektualai mėgo bambėti, esą jos „čigoniškumas“ - tik sceninis triukas, ji turėjo užtektinai tikro kraujo iš senelio pusės ir, svarbiausia, - charizmos, kad nutildytų bet kokius kritikus.
Nemoka dainuoti, nemoka šokti – nepraleiskite!
Jos flamenko atlikimas buvo visiškai nekontroliuojamas ir nepakluso jokiai logikai. Garsioji frazė, priskiriama The New York Times recenzentui po jos pasirodymo JAV, geriausiai atspindi Lolos, kaip atlikėjos esmę:
Ji nemoka dainuoti. Ji nemoka šokti. Jokiu būdu nepraleiskite jos pasirodymo!
Ir tai buvo tiesa – Lola nebuvo nei idealaus kūno, nei švaraus vokalo, nei tobulo šokio pavyzdys. Ji buvo kur kas daugiau. Atlikėjos pasirodymų metu publika pamiršdavo kvėpuoti, nes ji užvaldydavo žiūrovus ypatinga asmenybės energija.
Aš nesu graži, bet esu autentiška, - sakydavo ji, ir visa Ispanija linkčiodavo, nes ši moteris tiesiog negalėjo meluoti. Ji iš esmės perrašė flamenko istoriją, išlaisvindama šį žanrą iš kaimietiško prasčiokiškumo ir akademinio griežtumo, sujungdama tradicinį atlikimą su rumba ir popmuzika, taip paversdama flamenko suprantamu visam pasauliui.
Režimas, kinas ir šiek tiek erotikos
Frankizmo laikotarpiu režimas folklorą, ypač koplą ir flamenką, naudojo kaip nacionalinį identitetą, tinkantį vidaus propagandai ir užsienio turizmo pritraukimui. Valdžia mėgavosi Lolos populiarumu, tačiau jos scenininiai aprėdai, laisvė, seksualumas ir bohemiškas būdas priversdavo katalikiškąją valdžią tik giliai atsidusti.
Lola Flores filmo kadras
Nepaisant to, ji tapo ryškiausia Ispanijos kultūros eksporto žvaigžde. O kai 1951 metais pasirašė kontraktą su Suevia Films, Lola peržengė atlikėjos ribas ir tapo tikra kino ikona. Ilgi turai bei filmavimosi projektai Lotynų Amerikoje, ypač Meksikoje, ją iškėlė į aukštumas - ji tapo brangiausiai apmokama ispaniakalbe aktore pasaulyje.
Kine, įkūnydama stiprios moters roles, ji sukūrė paralelę savo sceniniam gyvenimui, nusifilmuodama dešimtyse filmų, tokių kaip Embrujo ar La Faraona. Pastarasis 1956 metų muzikinis filmas, suteikė jai visam gyvenimui prilipusį pseudonimą La Faraona (lt. Faraonė).
Lola Flores filmografija
Šeštojo dešimtmečio viduryje, nutraukusi darbinius ir asmeninius ryšius su Caracolu, ji įkūrė savo trupę, tapo savo šou programų autore bei prodiusere.
Pasibaigus Frako erai šalies folkloras atsidūrė kryžkelėje - senosios kultūros ikonos tapo nebemadingos. Naujoji karta bandė flamenko įsprausti į atgyvenusio frankizmo rėmus, tačiau Lola Flores sugebėjo išvengti šio likimo. Jos pasirodymai sėkmingai peržengė politinių santvarkų ribas ir tapo tiltu tarp praeities bei ateities. Lola virto fenomenu, kurį su vienoda pagarba priėmė tiek senoji karta, prisimenanti ankstesnius laikus, tiek jaunoji, ieškojusi naujo identiteto.
Stiliaus ikona
Lola Flores pasižymėjo išskirtiniu stiliumi. Galima sakyti, kad scenoje flamenko suknelė su šleifu buvo jos vizitinė kortelė. Didžiąją dalį sceninių kostiumų ji sukūrė pati. Klasikines flamenko sukneles ji modernizavo naujais kirpimais, žaidė ryškiomis spalvomis, o viską galiausiai vainikuodavo masyviais aukso, koralų bei smaragdų papuošalais, kurie rėkte rėkė apie jos stiprų charakterį.
Net į paskutinę kelionę Lola Flores, jo pačios prašymu, buvo išlydėta kaip tikra La Faraona: gulėdama karste basomis, pasipuošusi balta mantilla, rankose, tamsiai raudonai lakuotais nagais laikanti sidabrinį rožinį.
1995 metais atsisveikinti su šia Ispanijos ikona per devyniolika valandų atėjo net 200 000 jos gerbėjų.
Viešas ir privatus gyvenimas
Asmeninis Lolos gyvenimas nebuvo atskirtas nuo scenos prožektorių šviesos, o jos santuoka su gitaristu Antonio GonzálezuEl Pescaílla (moderniosios kataloniškos rumbos pradininku) įvyko šeštą valandą ryto Eskorialio vienuolyne, siekiant išvengti tūkstantinės gerbėjų minios. Vėliau jų namai virto scena, kurioje asmeninis gyvenimas buvo tarsi nuolatinis spektaklis, aptarinėjamas televizijoje ir spaudoje.
Dar vėliau Lolos populiarumas tapo toks nebevaldomas, kad jos dukters Lolitos vestuvės 1983 metais Marbėjoje bažnyčią užplūdus gerbėjų miniai, ji per mikrofoną ištarė savo garsiąją frazę:
Jei mane mylite, išeikite.
Lola lengvai nardė tarp aristokratijos salonų Madride ar Marbėjoje, tačiau lygiai taip pat laisvai jautėsi ir paprastų žmonių būryje. Jos triukšmingas gyvenimas vėliau atsiliepė sveikatai – su krūties vėžiu atlikėja kovojo daugiau nei du dešimtmečius, bet atsisakė gydytis. Net ir ligos akivaizdoje ji neprarado kovingumo: konfliktą su Mokesčių inspekcija sugebėjo paversti viešųjų ryšių šou, pasiūlydama kiekvienam ispanui sumokėti po pesetą jos skoloms padengti.
Legenda po mirties
Šiandien Lola Flores legendą saugo dvi jos dukros,- Lolita ir Rosario, flamenko pop - rock atlikėjos. Lola Flores gavo visus įmanomus apdovanojimus, net ir po mirties Ispanijos vyriausybės buvo apdovanota Aukso medaliu už nuopelnus darbui, o 1995 metais paskelbta Andalūzijos garbės dukra. Ji pasiekė tai, apie ką svajojo:
Daug kartų galvojau, kad tą dieną, kai mirsiu, aš nemirsiu.
Panašu, kad taip ir atsitiko.
Lietuvių gidų Andalūzijoje patarimai:
Lola Flores gerbėjams svarbiausia stotelė yra jos gimtasis Jerez de la Frontera miestas. Beleno aikštėje (Plaza de Belén) veikia Lola Flores kultūros centras (Centro Cultural Lola Flores), kuriame eksponuojama daugybė jos sceninių kostiumų, papuošalų, asmeninių daiktų bei garso ir vaizdo įrašų. Ekspozicija supažindina su atlikėjos gyvenimo etapais, jos sceniniu įvaizdžiu ir indėliu į ispanų muzikos bei kino istoriją.
Privatūs turai Andalūzijoje jūsų grupei
Keliaukite po šį regioną su savo įmone, draugų kompanija ar privačia grupe, lydimi vietinių, lietuviškai kalbančių gidų. Parašykite mums ir suplanuosime kelionę kartu.
Jei šio puslapio istorijos ir patarimai įkvėpė bei padėjo jums pasiruošti kelionei, pratęskite Andalūzijos pažinimą pirkdami „Virgen Extra“ alyvuogių aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
