Ar įmanoma perprasti Lorcą? Tikriausiai ne. Nors nuo jo žūties prabėgo beveik šimtas metų, o jis išlieka skaitomiausiu visų laikų ispanų poetu. Prie šio dramaturgo kūrybos grįžta vis naujos kartos, ieškodamos atsakymų. Režisieriai, muzikantai, dailininkai ir rašytojai nuolat naršo jo tekstus, bandydami įminti neapčiuopiamą Lorcos paslaptį.

Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Kiekvienais metais savaitę prieš Sekmines El Rocío kaimelis tampa pulsuojančia Andalūzijos širdimi. Čia šimtai tūkstančių žmonių – manoma, kad jų gali būti daugiau nei pusė milijono – atvyksta išgyventi Rocío piligrimystę. Tai pats populiariausias, masiškiausias ir prieštaringiausias religinis – dionizinis reiškinys Andalūzijoje.

Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.

Kadizo provincija nepadoriai turtinga savo įvairove, vertinant net Andalūzijos standartais. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir smėliu spindintys Atlanto paplūdimiai, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės ties Gibraltaro sąsiauriu. Chereso vynuogynai, kamštinių ąžuolų girios, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Andalūzijos miestai pilni afišų, kviečiančių aplankyti flamenco tablao, cueva ar tiesiog flamenco show. Žiūrovas žino ką reiškia pastarieji du žodžiai, bet perkant bilietus daugelis tokių šou prie flamenco dar siūlo taurę vyno, ar net trijų patiekalų vakarienę. Koks čia šou, jeigu juo teks gėrėtis čepsinčių, siurbčiojančių alų ar vyną žiūrovų kompanijoje?

Ispanija patenka į dešimtuką šalių, kuriose didžiausia klimato zonų įvairovė. O Andalūzijos regionas yra Pirėnų pusiasalio klimato įvairovės lyderis. Plote, kuris tik trečdaliu didesnis už Lietuvą, rasite šešias gana aiškiai išskiriamas klimatines zonas.

Ši, lietuvio ausiai keistokai skambanti turizmo rūšis, Andalūzijoje pritraukia minias keliautojų iš viso pasaulio. Jie dievina šachtas, karjerus ir jų eksploatacijos mechanizmus. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.

Alcázar yra tvirtovė, kurioje įsikūrusi šalies valdovo rezidencija, todėl ji yra didesnė ir puošnesnė nei alkazaba – miesto valdytojo citadelė. Alcazabų arba bent jų griuvėsių Andalūzijoje galite pamatyti vos ne kiekviename senesniame miestelyje, o štai Karališkieji Alkazarai yra tik du – Sevilijoje ir Kordoboje.

Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius gobia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis.

Iki šiol nėra sutariama kurioje Bahamų saloje išsilaipino Kristupas Kolumbas. Mažiausiai dvi - Watlingas ir Samana Cay pretenduoja į San Salvadoro pavadinimą – taip savo išsilaipinimo krantą pavadino Amerikos atradėjas. Tačiau tiksliai žinoma, kad ekspedicija išplaukė iš Palos miestelio, kuris tuo metu buvo Sevilijos karalystės sudėtyje. Įdomu kodėl tokia svarbi kelionė prasidėjo mažame žvejų miestelyje, o ne Kadize ar Sevilijoje?

Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.

Dykumų yra visuose pasaulio kontinentuose, Europoje tokia vienintelė. Ją rasite Almerijos provincijoje - Desierto de Tabernas. Dykuma vadinama teritorija, kurioje per metus iškrenta mažiau nei 250 mm kritulių. Čia mažai augmenijos ir labai savotiškas gyvūnijos pasaulis, užtat gausu gamtinių iškasenų. Dėl specifinio reljefo ir klimato šios zonos nelabai domina keliautojus. Tad kaip Tabernas dykumai savo rūsčiais landšaftais ir dulkėmis vis gi pavyko privilioti pasaulinio lygio kino kūrėjus?

Trevelez įsikūręs 1476 metrų aukštyje ir tikrai yra aukščiausias Andalūzijos, o gal ir visos Ispanijos pueblo. Iš jo aukščiausias kontinentinės Ispanijos kalnas Mulhacén (3479 metrai) pasiekiamas per porą žygio valandų. Ya dar vienas, pats svarbiausias šiam kaimeliui skaičius - 1862. Tais metais Ispanijos karalienė Izabelė II-oji antspaudu patvirtino tai, dėl ko nuolat į Trevélez per dieną atvyksta šimtai, o kartais net tūkstančiai keliautojų.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

Andalūzijoje yra daugybė baltai dažytų miestelių. Tiesa, yra vienas dažytas žydrai, bet ši išimtis tik patvirtiną taisyklę. Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma – nusidažyti savo nuosavą namą kita spalva gali reikšti blogą skonį. Tačiau ne visi iš tolo baltai šviečiantys Andalūzijos miesteliai yra Pueblos Blancos.

Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Heraklio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose - archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“.