El Rocío piligrimės užrašai
Į El Rocío piligrimystę Doñanos smėlynais išsiruošiau prieš kelerius metus su savo miesto Rocío Mergelės brolija. Jos nariai, patyrę piligrimai, nerimastingai klausinėjo, ar tikrai nebijau žirgų, alinančio karščio, ilgo kelio pėsčiomis ir miego palapinėje. Pažįstami fotografai linkėjo sėkmės kelyje, tikėdami, kad iš šių smėlynų nebeparsivešiu veikiančios fototechnikos. Visgi be baimės leidausi į kelią, vildamasi patirti religinę ar vizualinę ekstazę (o gal abi) ir savo kamera užfiksuoti neužfiksuojamą.
El Rocío piligriminė kelionė | Andalūzija. Virgen Extra
Prabundu palapinėje po Doñanos parko pušimis nuo ritmiško tamburino dūžių ir fleitos melodijos. Žvilgteliu laukan – ten, tarp pušų kamienų, pasidabinęs cilindru ir skraiste, iškilmingai, tarsi po rūmų menę, vaikšto tamborileras. Jis dar vakar man prasitarė, kad jo 250 metus skaičiuojanti stebuklinga fleita groja ne natas, o norus. Melodijai antrina žirgų žvengimas, tarytum jie maldaudų likti nekinkyti.
Didžiulėje, tarsi miestas, stovyklavietėje pakvimpa žibalu ir ima gausti generatoriai. Prie pusryčių stalo sprangiai kemšu baltos duonos riekę (mollete), pašlakstytą alyvuogių aliejumi. Užgerdama ją kava, ten, kiek tolėliau prietemoje, skaičiuoju iš krūmų kyšančias galvas, užmezgusias ryšį su gamta. Kartu mąstau, kokiu tikslu ši gausybė andalūzų kartą per metus pasižada tokiu nepatogiu būdu – per karštį, smėlį ir dulkes – žingsniuoti pas Rocío Mergelę.
Brėkšta. Šurmulys stiprėja – moterys tauškėdamos ir kvatodamos pinasi plaukus eglute, tepasi lūpas raudonai ir segasi ryškius flamenko sijonus. Vyrai, karštai diskutuodami, į autobusiuką grūda sulankstomus stalus, kėdes.
Palapinės bičiulė, lankstydama miegmaišį, staiga man išberia, kad šią pirmąją, o galbūt ir paskutinę El Rocío piligrimystę ji eina tik sau. Po ilgų ir varginančių skyrybų ji prisižadėjo Rocío Mergelei ateiti ir padėkoti, kad buvęs vyras nesugebėjo užgesinti jos akyse degančios ugnies.
Pirmoji šviesa prasiskverbia pro pušų viršūnes, oras prisipildo žirgų prakaito bei drėgno smėlio kvapo, o kunigas sukviečia piligrimus maldai prie Simpecado vežimo. Šis gausiai gėlėmis dekoruotas sidabrinis - auksinis brangakmenis, kurį ridename pas El Rocío Mergelę, nuostabiai sužiba pirmuosiuose saulės spinduliuose.
Vėl esame kelyje. Procesijos priekyje rieda Simpecado. Piligrimai iš atminties beria rožinio žodžius. Jie eina tylėdami, jie eina juokdamiesi, jie eina dainuodami, jie eina verkdami, jie eina apsikabinę ir susikabinę. Jie žengia grodami gitaromis, jie eina šokdami. Ir vėl berdami rožinio karoliukus, vėl nurimę tyloje, o vėliau dainuodami. Šioje procesijos hipnozėje ašaros tarsi rasos lašeliai byra ir mano skruostais.
Aukštas ir stuomeningas vyras, su kuriuo kartu nueiname kelio atkarpą, man prasitaria, kad jam dainuoti Rocío Mergelei reiškia melstis, o melstis – dainuoti. Pasak jo, jei jau padainavai, vadinasi, kartu ir pasimeldei.
Saulei spiginant priartėjame prie Guadiamar upės. Perėjimas per ją ypatingas – čia krikštyjami pirmą kartą einantys piligrimai. Inmai ir Ester El Rocío Mergelė išpildė svarbiausią gyvenimo norą – kad namuose skambėtų vaikų juokas. Ir tuos besijuokiančius mažuosius dabar mes patys besijuokdami krikštijame.
Kartu gaunu krikštą ir aš. Nuo šiol prašau vadinti mane Doñanos Imagen Marismeña (lt. Doñanos Marismos vaizdu).
Kita mano pakeleivė, ryšinti galvą skarelę, nepasakoja, ko eina pas El Rocío Mergelę, o ir nereikia. Ji įveikė pirmąjį dienos etapą ir daugiau nebeturi jėgų, todėl toliau vyks vežimu. Pažadu likusį kelią nueiti už ją. Prisimenu vakar sutiktą Manuelį, kuris, nešinas trimis El Rocío Mergelės medalionais, mane patikino, kad piligrimystę galima eiti už visus, negalinčius to padaryti. Klampoju per smėlį susikaupusi, tylomis nešdama svetimą viltį ir svetimą tikėjimą gyvenimu.
Popiet temperatūrai pakilus gerokai virš +35 °C, nebeturintys jėgų eiti piligrimai atsilieka ir sėda į eisenos mulų traukiamus ryškiaspalvius vežimus ar žirgų, visureigių ir net traktorių traukiamas išpuoštas priekabas. O besilaikantieji pažado įveikti visą kelią pėsčiomis toliau klampoja per Doñanos parko pušynus, smėlį ir dulkių debesis.
Vakare stovyklavietę apgaubia oranžinis saulėlydis, ir jo fone stebiu apsikabinusią bei ašaras šluostančią porą. Tai ne nuovargio, o ilgesio ašaros, sako jie, pastebėję mano žvilgsnį. „Verkiame, nes vėl esame čia, dar vienus metus kartu, nors kai kurie artimieji jau likę tik prisiminimuose ir stebi mus iš viršaus. El Rocío piligrimystė – mūsų „Laukiniai Vakarai“, kur kiekvienas smėlio verpetas saugo artimojo vardą ir prisiminimą.“
Saulei leidžiantis Francisco iš mūsų brolijos pasiūlo man manzanilla vyno puodelį klausdamas, o ko gi aš prašysiu El Rocío Mergelės, kai pas ją nueisiu.
Tądien norėjau tik vieno – kad šitas gražus, stebuklingas gyvenimas tęstųsi.
Nuoširdžiai dėkoju visiems nuostabiems Antequera miesto Rocío Mergelės brolijos nariams, ir visiems kitiems šių nuotraukų herojams už bendrystę, kurią patyrėme 2023 metų kelyje.
Norite atrasti Andalūziją su mumis privačiuose turuose?
Parašykite andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
