„Kai esi Romoje – daryk kaip romėnai“, – taip atsakė Šv. Ambrozijus į Šv. Augustino klausimą, kada jam pasninkauti. Taigi ir mes, stebėdami andalūzų draugų gastro įpročius, pagaliau ryžomės vietoj mažomis pakuotėmis pjaustytų kumpių nusipirkti visą kiaulės koją! Sprendimui priimti prireikė daugiau nei penkerių metų…

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje Kalėdų laukimas prasideda gruodžio pradžioje - miestai įžiebia Kalėdų šviesas, vitrinos dekoruojamos papuošimais. Visą mėnesį Andalūzijoje dainuojamos Zambombos – jas atlieka chorai ar draugų grupės miestų gatvėse ir aikštėse, jiems entuziastingai pritaria klausytojai.

Andalūzai artėjant Kalėdoms atleidžia „vadeles“ ir mėgaujasi maistu pilna burna. Taip susiklostė tradiciškai: žiemos pradžioje ant stalo atsirasdavę skerstuvių patiekalai leisdavo gerokai viršyti dienos kalorijų normą, o tuo pačiu padėdavo lengviau adaptuotis atvėsus orams.

Valgo, ilsisi, o gal net ir miega. Popietė, kuri prasideda nuo 14 val. ir tęsiasi iki 16 val. Ispanijoje vadinama siesta ir jos būtinumas pateisinamas solidžiais argumentais. Daugelis atvykusių piktai burba, kad siesta sugalvota tam, kad paerzinti ir suklaidinti į jų šalį atvykusius turistus, bet iš tikro yra net kelios rimtos priežastys kodėl siesta tapo tradicija.

El Pimpi yra kultinė Malagos vieta, kurioje po vienu stogu telpa vyninė, tapų baras, erdvės privatiems pobūviams ir keli restoranai. Daugiau nei keturiasdešimt metų ši vyninė buvo įprasta susitikimų vieta malagiečiams, o jos šlovei pasklidus po visą pasaulį, dabar didesnę lankytojų dalį sudaro miesto svečiai.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Gyvas ir triukšmingas, kupinas kvapų, spalvų ir garsų andalūziškas turgus privers jūsų skrandį džiūgauti. Tai vieta, kur kunkuliuoja gyvenimas. O produktų šviežumas ir kokybė kalba patys už save.

Iš Naujosios Gvinėjos jos keliavo į Indiją ir Kiniją, toliau per visą Aziją ir Šiaurės Afriką iki Viduržemio jūros Tropinės Granados pakrantės – toks buvo cukranendrių kelias į Andalūziją. Vėliau, antrosios Kolumbo kelionės metu cukranendrių daigai buvo atplukdyti į Santo Domingo ir išplito po visus Karibus. Taigi Europos ir Pietų Amerikos cukraus istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų, visai šalia netoli Motril esančioje Guadalfeo deltoje.

Šalta sriuba, pagaminta iš apelsinų? Kai pirmą kartą girdite apie Porra de Naranja, visai gali būti, kad suraukiate lūpas. Bet vos ją lyžtelėję nuo šaukšto... pasakotumėte kitą istoriją. Porra de Naranja nėra tiesiog sriuba – tai dialogas su istorija, prasidėjęs dar tada, kai Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. Šią sriubą gaminame kartu su virtuvės šefe Charo Charmona.

Tikriausiai girdėjote posakį „šventa vieta tuščia nebūna“? Mercado de San Agustín turgus Granadoje yra puikus šio posakio įrodymas. XVI amžiaus pabaigoje pastatytas San Augustino vienuolynas buvo taip suniokotas Napoleono karų metu, kad jo likučius teko nugriauti. Vienuolyno vietoje liko plyna vieta, kurioje 1881 metais miesto valdžia nutarė pastatyti turgų.

Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.

Tik nesijuokite – šios šunų veislės pavadinimas, išvertus į lietuvių kalba reiškia “ Andalūziškas vyno rūsio pelių gaudytojas” – isp. Perro Ratonero Bodeguero Andaluz. Simpatiškas andalūziškas ciuckis yra vietinė garsenybė ir publikos numylėtinis. O veislės aprašyme naudojami būdvardžiai rašomi tik su šauktukais: ¡linksmas!, ¡nenustygstantis!, ¡meilus!, ¡draugiškas!, ¡drąsus!, ¡ištikimas!, ¡inteligentiškas!. Specialistai atranda šios veislės giminystės ryšių su Raselo terjeru, tačiau be jokių abejonių – Ratonero Bodeguero yra medžiotojas virtuozas, puikiai gaudantis ne tik peles, bet ir žiurkes ar triušius.

Jei Lietuvos prekybos centruose perkate egzotinius vaisius, ar domitės iš kur jie atkeliavo? Egzotinis turi būti egzotiškas ir keliauti iš kur nors toli – kokios Afrikos ar Indonezijos. Tačiau egzotiškai atrodantis avokadas, mangas ar papaya gali būti parskridęs tiesioginiu reisu net ir iš Malagos. Nuo to egzotikos nemažėja, o skoniui tikrai padeda – visi šie vaisiai nelabai mėgsta ilgas savaites kratytis laivo triumuose ar sunkvežimių priekabose.

Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu.

Į Kordobos senąjį žydų kvartalą veda viena ypatinga gatvelė, turinti ne tik pavadinimą - Salmorejo skersgatvis, bet ir visą receptą ant sienos. Šis skersgatvis – tai tikrų tikriausias kordobiečių pareiškimas: “Salmorejo gimė šiame mieste. Ši sriuba yra mūsų, ir tik mūsų, pasididžiavimas!”

Pro Rute teko pravažiuoti kelis kartus. Iš šalikelės reklamų jau žinojome, kad kažkur šiame miestelyje yra vertas dėmesio restoranas, viešbutis, kelios saldumynų gamyklos ir anyžiaus muziejus. Iš kur tas anyžius Kordobos provincijos pakraštyje, paklausite Jūs?

Hojiblanca (liet. baltas lapas) alyvmedžių pavadinimas kilo nuo baltos apatinės alyvmedžio lapo spalvos, kuri vasarą saulės šviesoje mirga sidabriniais atspindžiais. Ankstyvojo derliaus aliejui skinamos alyvuogės būna įgavusios ovalią formą ir nuostabią šviesiai žalią spalvą. Pagal plantacijų plotą ši veislė užima trečią vietą, o iš alyvuogių išspaudžiama beveik 16% viso Andalūzijoje pagaminamo aliejaus.

Jeigu Chajeno provincijos pietuose užkilsite į Sierra Magina kalnų viršūnes - prieš akis atsivers bekraštės „Alyvmedžių jūros“ platybės. Tai nėra oficialus šios teritorijos pavadinimas, nors vieta tikrai jo nusipelno. Gana siaurame, pailgame ir kalvotame žemės plote, aprėžtame Guadalkiviro ir Guadalimaro upių auga 60 milijonų,- o tai yra penktadalis (!) viso pasaulio alyvmedžių. Pusė Ispanijos aliejaus išspaudžiama šioje provincijoje ir beveik jis visas yra picual rūšies.

Klausydamiesi pasakojimo apie Arbequina alyvuogių veislę dažnai girdėsite tarptautinį būdvardį super. Pradėkim nuo to, kad ši veislė iš Katalonijos po visą Ispaniją išplito per super trumpą laiką. Prieš trisdešimt metų Arbequina augo tik kukliame 6 hektarų plote. Per penkioliką metų plotai padidėjo net 8 kartus, dabar šia veisle apsodinta net 70 tūkstančių hektarų žemės. Dėl tokio staigaus paplitimo pirmiausiai yra kaltas šios veislės tinkamumas superintensyviam alyvmedžių auginimui.

Ši istorija nutiko škotui Džonui McKenzie, kuris XIX amžiaus viduryje dirbo Chereso vynų pardavėju Bristolyje. Džonas turėjo labai jautrią uoslę, todėl dažnai eidavo į uostą pasitikti iš Chereso atplaukusių laivų, kad galėtų pasimėgauti... iš Andalūzijos kartu su jais atplaukusio užjūrio šalies aromato. Nuo kvapų mišinio jam tiesiog pakirsdavo kojas ir viskas baigėsi tuo, kad Džonas metė prekybą, sėdo į laivą ir išplaukė į Cheresą pasiaiškinti kas gi ten vyksta.