Manote, kad dešros nevertos ypatingo dėmesio, nes yra tik mėsos atliekų prikimšti žarnokai? Gal kažkur taip ir yra, tik ne Andalūzijoje. Relleno de Carnaval dešra yra Chaeno provincijos virtuvės šedevras, o El Salchichón de Málaga dešrioku, kaip jau galite spėti iš pavadinimo, - didžiuojasi Malagos provincija.

Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).

Gūžčiojate pečiais skaitydami nesuprantamus patiekalų pavadinimus Andalūzijos restoranų meniu ar suglumstate regėdami prieš jus padėta visai ne tokį, kokio tikėjotės, patiekalą? Užsisakyti maistą savarankiškai svečioje šalyje jums padeda patirtis ir intuicija arba patiekalo nuotrauka šalia pavadinimo? Nenusiminkite, jūs ne vieni. Pabandykite patys paaiškinti andalūzui kas yra cepelinas, šaltiena ar koks paplūdimio čeburėkas! Taigi – nenuleiskite rankų ir nebadykite pirštu tik į pažįstamą paelją ar gazpacho. Pristatome įvadinį straipsnį, skirtą po Andalūziją savarankiškai susiruošusiam keliauti mėsėdžiui.

Ar kada susimąstėte koks vynas vertas tapti Kristaus krauju? Bažnytinėje Kanonų teisėje nustatyta, kad viena pagrindinių mišių vyno savybių - jis turi būti iš vynmedžio vaisiaus (plg. Lk 22,18), natūralus ir be priedų. Vyną mišioms gali gaminti tiek vienuolynas, tiek ir pasaulietinė kompanija, svarbu tai, kad gamintojas būtų gavęs kurijos pritarimą, o vynas atitiktų būtinus cheminius reikalavimus. Mišioms naudojamas tiek raudonas, tiek ir baltas vynas. Pastarasis praktiškesnis, nes nesutepa altoriaus šluostės, kuria valoma taurė ir ant jos nelieka dėmių.

Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.

Malagos miesto centre yra namas, kurį aplankyti rekomenduoja beveik visi turizmo žinynai ir net visai netoli esantis Turizmo Informacijos Centras. Tik būkite atsargūs, kad šio objekto lankymas neįtakotų tolimesnių ekskursijos planų.

Manoma, kad paelija buvo išrasta Valensijoje, o tiksliau šio miesto pietuose esančio Albuferos ežero rajone. Todėl „paella valenciana“ yra laikoma tradicine ispaniška ir ruošiama su vištiena arba su triušiena. Galicijoje galite užsisakyti juodos spalvos paelijos, kuri nudažoma kalmaro rašalu. Būna dar paelja su mėsa, su vėžiais, su kumpiu ar vegetariška. Yra ir Andalūziška paelija (vadinama ryžainiu/aroz), į kurią dedamos jūrų gėrybės, moliuskai, kalmarai, krevetės ir kriauklės (almejas).

Yra toks garsus andalūziškas patiekalas – kroketai. Sutinkamas tiek turistams rekomenduojamų restoranų meniu, tiek ir bet kuriame provincijos restoranėlyje. Andalūzas gal savo tėvynės ir neparduos, bet tikrai padarys didelį lanką, kad nuošalesniame restoranėlyje paragautų gerai vertinamus, aliejuje gruzdintus, salotos lapeliais dekoruotus kroketus.

Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.

Norime pasveikinti visus 4 Lietuvos „mišelinus“, kurie tikrai pelnytai gavo savo žvaigždes 2024 m. birželio 13 d. ir ta pačia proga suskaičiuoti „mišelinus“, į kuriuos galite užsukti viešėdami Malagos mieste ir provincijoje.

Dzeusas lankėsi Kynaros saloje, kai paplūdimyje sutiko gražuolę Cynarą. Ją beprotiškai įsimylėjo, pasiėmė su savimi į Olimpą, kur padarė ją deive. Tačiau Cynara greitai pavargo nuo dieviškojo rojaus ir panoro grįžti namo. Dzeusas įniršo ir pavertė jos visą kūną kietais žaliais lapais, paslėpusiais jos švelnią jautrią širdį. Dzeusas Cynara pavertė artišoku.

Kad ir kokį turistinį maršrutą pasirinksite Malagoje, kelionę privalu baigti paplūdimio bare - chiringinto, mėgaujantis ant iešmo keptomis sardinėmis “el espeto”. Profesionalus sardinių kepėjas (isp. espetero) vos per kelias minutes jums suvers, padruskins ir ant laužo iškeps 6 sardines, kurias net pats karalius Alfonso XII, dar 1885 metais valgė ne kaip pridera karaliui - peiliu ar šakute, o apsičiulpdamas pirštus!

“Jamón ibérico” Andalūzijos ir pasaulio gastronomijai yra toks svarbus, jog ateityje tikrai apie jį parašysime kelių dalių straipsnį, na o šiandien apie jį pasakojame glaustai. Taigi – yra toks “Jamón ibérico”, su niekuo nesulyginamo skonio, burnoje tirpstančios struktūros ir kainuoja tikrai nemažus pinigus. Svarbu žinoti, kad ne visi „ibérico” yra tikri. Ispanijoje yra tik 4 vietovės, kurių ibérico yra “tikrasis ibérico”, o dvi iš šių vietovių randasi Andalūzijoje – D.O.P. Jabugo ir D.O.P. Los Pedroches.

Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.

Ispanišką sofrito galima apibūdinti kaip daugumos troškinių, ryžainių (paelijos) ir patiekalų iš makaronų pagrindą. Dažnai sofrito vadinamas kaip šviesiai rudo atspalvio keptų daržovių ruošinys, pagardas, o ne patiekalas savaime. Tai bene populiariausia daržovių kepimo technika ne tik Ispanijoje, bet ir daugumoje Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos šalių virtuvėse.

Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.

Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.

Andalūzijoje ateinančias Kalėdas skelbia ne „jingle bells“ melodijos prekybos centruose. Ir ne žaisliukais puoštos žaliaskarės eglės miestų aikštėse. Ir net ne Kalėdų Seniai, viliojantys užsukti į dovanų skyrių. Saldumynų parduotuvėlės, atsidarančios prieš žiemos šventes yra tikrieji Kalėdų šaukliai.

Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀

Vienas pirmųjų dalykų, kurį atradome ir pamėgome vos atvykus į Andalūziją, buvo andalūziški pusryčiai (el desayuno). Vietiniai čia pusryčiauja paprastai: skrudintą šiltą duoną gausiai užpila alyvuogių aliejumi (tostada con aceite) ir šiek tiek pagardina druska. Šį pirmąjį ryto užkandį užsigeria kava arba šviežiai spaustomis apelsinų sultimis.