Andalūzijoje yra dvi ne tik fainų, bet ir ypatingų ožkų veislės. Viena jų - Malagos ožka, cabra malageña,- stambaus sudėjimo, ryškiai ryžos spalvos ir didelėmis ausimis. Paskutinio surašymo metu suskaičiuota beveik 200 tūkst. šios veislės atstovių, tačiau spėjama, kad yra užsiožiavusių ir atsisakiusių registruotis.

Merluza a la marinera yra Ispanijos Kūčių ir Naujųjų metų šventinio stalo patiekalas, nors valgoma ir kitomis progomis. Jei aptiksite šį pavadinimą restorano meniu – būtinai išbandykite. Balta žuvis baltame kreminiame geldelių ir krevečių padaže –  iš ties puiki sąjunga lėkštėje.

Manantiems, kad ši istorija yra paslėpta alkoholio reklama, pateikiu citatą iš Montero romo daryklos oficialios prezentacijos: „Įmonė RON MONTERO S.L. buvo Europos regioninės plėtros fondo paramos, kurios tikslas – skatinti mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir inovacijas, gavėja. Jos dėka įmonėje įdiegta IFS GLOBAL MARKET kokybės vadybos sistema, be to, parama skirta remti inovatyvių įmonių kūrimąsi ir jų konsolidavimą“.

Andalūzijos naminė virtuvė dar kitaip vadinama “šaukšto virtuve”. Joje vyrauja troškiniai, tirštos sriubos, ryžainiai. Beveik kiekvienam šiam patiekalui pagaminti reikia nepriekaištingo sultinio, o tokį galima paruošti tik namuose.

Šalia sėdinti ponia palinksta į mano pusę ir tyliai prašo – “gal gali užsakyti be alkoholinio vyno?” Taip, žinoma!, – turiu vilties, kad Juan Miguel (jis šios vakarienės šeimininkas) žino būdą kaip ištraukti alkoholį iš vyno, todėl klausimą peradresuoju jam.

„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.

Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.

Kai kurios mūsų keliautojų kompanijos, paragavusios milžiniškų pomidorų ir almadraba tuno salotų, pagardintų druska ir virgen extra alyvuogių aliejumi (populiarus patiekalas Cádiz provincijoje ir Ronda mieste) "pameta dėl jų galvą" ir leidžiasi į...druskos paieškas, o jos radę - iššluoja visą parduotuvės lentyną! Nustebusiems pardavėjams tenka aiškinti, kad Lietuvoje "yra ir tuno ir pomidorų", o štai andalūziškos druskos jų pagardinimui trūksta!

Apelsinas apšlakstytas alyvuogių aliejumi ir cinamonu? Skamba netikėtai? Šis tradicinis andalūziškas receptas tikriausia yra vienas iš paprasčiausių ir greičiausiai paruošiamų. O kur dar tokie apibūdinimai, kaip: nekaloringas, vitamino C užtaisas, idealus šaltomis dienomis. Skamba per gerai, kad būtų teisybė? Išbandykite patys.

Praeito amžiaus pradžioje buvo tokia Lietuvos rašytojų avangardistų kompanija Keturvėjininkai – dėdavo visus ir viską į šuns dienas, nepripažino nei autoritetų, nei sentimentų, piktinosi prabanga, estetika ir romantizmu. Žodžiu - kėlė vėjus.

Šį žodį google dabar verčia „paplūdimio baras“ ir tai gryna tiesa – vaikštinėdami jūros pakrante pamatysite daugybę chiringitų, kuriuose galima užkąsti ir išgerti per daug nenutolstant nuo savo gulto ir skėčio.

Ibérico kumpis yra ypatingas ne vien todėl, kad brangus. Atvirai pasakius, jo kaina tikrai „įkandama“, nors pasitaiko ir labai brangių egzempliorių. Šį kartą - apie ibérico kumpį gaubiančius mitus ir truputį faktų.

Šiuos tris žodžius galite dėlioti bet kokia seka. Kaip ir aritmetikoje – sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia – taip ryšys tarp Antonio Banderas ir Malagos yra neišardomas. Šio, visam pasaulyje žinomo malageño tikriausiai nereikia pristatyti – Antonio Banderas yra garsus Europos ir Holivudo filmų aktorius, beprotiškai mylimas ne tik Malagoje bet ir visoje Ispanijoje.

Chereso vyno zona žemėlapyje išsidėsčiusi trikampiu: jo viršūnes žymi trys Kadiso provincijos miestai – Cheres de la Frontera, Puerto de Santa Maria ir Sanlúcar de Barrameda. Tik šioje teritorijoje ypatingas kalkinis dirvožemis, specifinis klimatas ir brandinimo būdas gali trijų rūšių vynuoges paversti chereso vardo vertu vynu. Unikalu tai, kad “chereso zonos” viduje gaminamas dar vienos rūšies vynas, kurį saugo atskiras, Manzanilla Sanlucar kilmės vardas.

Jei keliaujate po Andalūzija ieškodami naujų skonių ir patirčių, vartydami vietinių restoranų meniu turėjote užtikti ištisą skyrių, kuris vadinasi los mariscos. Jūros ar vandenyno pakrantėje galite rasti restoranų, kurie vadinasi Los Mariscos. Yra mariscos skyriai turguose, nedidelės mariscos parduotuvėlės miestuose, arba šaldymo vitrinos prekybos centruose.

Daugelyje pasaulio kalbų dėl pagrindinių kavos su pienu ingredientų klausimų nekyla. Net jei ir atsiranda norinčių ginčytis dėl šios gėrimo paruošimo būdo, pupelių ir jų užplikymo; kurioje šalyje atsirado šis gėrimas ar kurioje jis skaniausias – variacijų tiek, kiek ir skonių. Kol italai ginčijasi su amerikiečiais dėl „Caffè latte“ autorystės, ispanai dėl savo „Café con leche“ kilmės ir paruošimo yra visiškai ramūs. Tai jų išradimas, į kurio teises niekas nedrįsta pretenduoti.

Naujų metų pradžioje Andalūzijos miesteliuose prasideda fiestos. Šventės progos gali būti įvairios, tačiau formatas visur panašus – programa prasidės vietos valdžios atstovų sveikinimais, po to trumpa pažintinė – edukacinė dalis, o tada visi pajudės prie pagrindinio veiksmo - vaišių, degustacijų, konkursų ir linksmybių. Didžiausio dėmesio sulaukia šventės, kuriose kas nors dalijama už simboline kainą arba nemokamai ir dar geriau - jeigu tai yra valgoma.