Ispanijoje populiariausių patiekalų gretose šalia omleto, paelijos bei gazpacho rikiuojasi ir balta mišrainė. Šioje šalyje ji vadinama rusiškomis salotomis. Kaip atsitiko, kad balta mišrainė iš Lietuvos, Olivye mišrainė iš Rusijos, vokiška mišrainė iš Vokietijos ir švediška iš Švedijos, Ispanijoje vadinama rusiška?

Ispanijoje yra žodžių, kurių tikrąją prasmę gali suprasti tik paragavus. Tapas – vienas jų. Tai nėra tiesiog užkandis. Tai – nuotykis, socialinis ritualas ir džiaugsmas, patiektas mažose lėkštutėse, kviečiantis mėgautis gyvenimu.  Jei vietiniai pasiūlys: „¿Nos vamos de tapas?“, žinokite, kad prasideda maisto ir bendravimo šventė.

1979 metais Ispanijoje išleistas kultinis kelionių gidas Guía Campsa su lankytinomis vietomis, viešbučiais ir restoranais. Šis gidas tapo privaloma dovana tėvo dienos proga bei ką tik išlaikiusiems teises. Vėliau Campsa pavirto Repsol, gidas sulindo į internetą. Ispaniškasis „Repsol“, lygiai kaip ir prancūziškasis „Michelin“ gidas, tapo prestižine restoranų reitingavimo sistema keliautojams.

Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.

Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Andalūzai juokauja, kad sraiges valgo, nes jas lengva pagauti. Iš tiesų, sugauti nesunku, ypač kai jos auginamos sraigių fermose. Balandžio pradžioje, ypač po lietaus, sraigės pasirodo Kordobos provincijos baruose, o štai gegužę jos paršliaužia į Kadizo provinciją. Tuomet gatvės prisipildo labai specifinio sraigių nuoviro bei padažo aromato, sklindančio iš kavinių, restoranų ir net namų virtuvių.

Ši istorija nutiko škotui Džonui McKenzie, kuris XIX amžiaus viduryje dirbo Chereso vynų pardavėju Bristolyje. Džonas turėjo labai jautrią uoslę, todėl dažnai eidavo į uostą pasitikti iš Chereso atplaukusių laivų, kad galėtų pasimėgauti... iš Andalūzijos kartu su jais atplaukusio užjūrio šalies aromato. Nuo kvapų mišinio jam tiesiog pakirsdavo kojas ir viskas baigėsi tuo, kad Džonas metė prekybą, sėdo į laivą ir išplaukė į Cheresą pasiaiškinti kas gi ten vyksta.

Dzeusas lankėsi Kynaros saloje, kai paplūdimyje sutiko gražuolę Cynarą. Ją beprotiškai įsimylėjo, pasiėmė su savimi į Olimpą, kur padarė ją deive. Tačiau Cynara greitai pavargo nuo dieviškojo rojaus ir panoro grįžti namo. Dzeusas įniršo ir pavertė jos visą kūną kietais žaliais lapais, paslėpusiais jos švelnią jautrią širdį. Dzeusas Cynara pavertė artišoku.

Merluza a la marinera yra Ispanijos Kūčių ir Naujųjų metų šventinio stalo patiekalas, nors valgoma ir kitomis progomis. Jei aptiksite šį pavadinimą restorano meniu – būtinai išbandykite. Balta žuvis baltame kreminiame geldelių ir krevečių padaže –  iš ties puiki sąjunga lėkštėje.

Andalūzijos naminė virtuvė dar kitaip vadinama “šaukšto virtuve”. Joje vyrauja troškiniai, tirštos sriubos, ryžainiai. Beveik kiekvienam šiam patiekalui pagaminti reikia nepriekaištingo sultinio, o tokį galima paruošti tik namuose.

„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.