„Viduržemio jūros dieta“ man iki šiol skambėjo egzotiškai – lyg dar vienas sudėtingas mitybos planas, perkrautas įmantriais produktais ir griežtais, sunkiai įgyvendinamais mitybos režimais. Tai atrodė kaip teorija, apie kurią įdomu paskaityti, bet vargu ar pavyktų pritaikyti. Mat pats pavadinimas sufleruoja, jog ji skirta Pietų pakrančių, o ne Baltijos gyventojams. Visgi pradėjus domėtis giliau, aptikau, kad šios dietos atsiradimo istorija yra žymiai įdomesnė už pačią dietą.

Įdomu, kad tarptautiniu žodžiu tapęs kompanionas yra kilęs iš lotyniško cum panis ir reiškia tas, su kuriuo dalinuosi duona. Vadinasi kompanija - tai besidalijančių maistu žmonių grupė! O ispanai dalijasi maistu pirmai progai pasitaikius. Todėl, jeigu ispanai jus pakvietė pavakaroti restorane – tą vakarą tapsite kompanionu (isp.el compañero) ir jums teks laikytis kompanijos etiketo. Pasakojame kokio.

Ispanijoje yra žodžių, kurių tikrąją prasmę gali suprasti tik paragavus. Tapas – vienas jų. Tai nėra tiesiog užkandis. Tai – nuotykis, socialinis ritualas ir džiaugsmas, patiektas mažose lėkštutėse, kviečiantis mėgautis gyvenimu.  Jei vietiniai pasiūlys: „¿Nos vamos de tapas?“, žinokite, kad prasideda maisto ir bendravimo šventė.

Jau pirmą kartą ragaujant kažkas pasirodė „ne taip“. Nei kepta, nei pusžalė, perpjovus - keistai trupanti, be plutelės. Ir spalva tokia, tarsi būtų ne kepta krosnyje o tik nuplikyta verdančiu vandeniu. Po kiek laiko paslaptis paaiškėjo – šią paplokščią bandelę prieš valgant reikia perpjauti ir pakepti arba skrudintuvėje arba net orkaitėje. Bent jau trumpam. O tada jau galima dėti ant pusryčių stalo. Ji vadinasi mollete de Antequera – Antekeros mojetė.

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje Kalėdų laukimas prasideda gruodžio pradžioje - miestai įžiebia Kalėdų šviesas, vitrinos dekoruojamos papuošimais. Visą mėnesį Andalūzijoje dainuojamos Zambombos – jas atlieka chorai ar draugų grupės miestų gatvėse ir aikštėse, jiems entuziastingai pritaria klausytojai.

Valgo, ilsisi, o gal net ir miega. Popietė, kuri prasideda nuo 14 val. ir tęsiasi iki 16 val. Ispanijoje vadinama siesta ir jos būtinumas pateisinamas solidžiais argumentais. Daugelis atvykusių piktai burba, kad siesta sugalvota tam, kad paerzinti ir suklaidinti į jų šalį atvykusius turistus, bet iš tikro yra net kelios rimtos priežastys kodėl siesta tapo tradicija.

El Pimpi yra kultinė Malagos vieta, kurioje po vienu stogu telpa vyninė, tapų baras, erdvės privatiems pobūviams ir keli restoranai. Daugiau nei keturiasdešimt metų ši vyninė buvo įprasta susitikimų vieta malagiečiams, o jos šlovei pasklidus po visą pasaulį, dabar didesnę lankytojų dalį sudaro miesto svečiai.

Viena įdomiausių archeologinių Andalūzijos archeologinių radaviečių (isp. yacimiento) yra Baelo Claudia - pasakiškai turtinga Romos laikų pakrantės gyvenvietė, Bolonijos paplūdimio smėlyne atrasta 1917 m.  Šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės uostamiestis garsėjo ne tik savo turtais, bet ir neišpasakyta smarve, kuri buvo ypatingojo padažo Garum iš Baelo Claudia kokybės ženklas.

Norime pasveikinti visus 4 Lietuvos „mišelinus“, kurie tikrai pelnytai gavo savo žvaigždes 2024 m. birželio 13 d. ir ta pačia proga suskaičiuoti „mišelinus“, į kuriuos galite užsukti viešėdami Malagos mieste ir provincijoje.

Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.

Šį žodį google dabar verčia „paplūdimio baras“ ir tai gryna tiesa – vaikštinėdami jūros pakrante pamatysite daugybę chiringitų, kuriuose galima užkąsti ir išgerti per daug nenutolstant nuo savo gulto ir skėčio.

Chereso vyno zona žemėlapyje išsidėsčiusi trikampiu: jo viršūnes žymi trys Kadiso provincijos miestai – Cheres de la Frontera, Puerto de Santa Maria ir Sanlúcar de Barrameda. Tik šioje teritorijoje ypatingas kalkinis dirvožemis, specifinis klimatas ir brandinimo būdas gali trijų rūšių vynuoges paversti chereso vardo vertu vynu. Unikalu tai, kad “chereso zonos” viduje gaminamas dar vienos rūšies vynas, kurį saugo atskiras, Manzanilla Sanlucar kilmės vardas.