Sevilija turi savo firmines spalvas. Jos tokios ypatingos, kad pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Albero – geltona garstyčių ir Carmesi – tamsiai raudona, dar vadinama giliai purpurinė. Šios dvi yra labiausiai pastebimos vaikštant po Seviliją. Jomis dažytos Plaza de Toros, Palacio de San Telmo, Palacio de las Dueñas, Basilica de la Macarena, Plaza de la Alfalfa barų ir dar daugybė kitų pastatų sienos.

Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys – kas bėgioja, kas užsiima joga, kas dainuoja, kas vaikštinėja parko takeliais ar skliautuotais koridoriais. Po aikštę slenka ir organizuotos ekskursijos - kol jų vadovai pasakoja aikštės ir parodos istoriją, žioplinėjantys paaugliai karstosi laiptų turėklais ir darosi selfius.

Alcázar yra tvirtovė, kurioje įsikūrusi šalies valdovo rezidencija, todėl ji yra didesnė ir puošnesnė nei alkazaba – miesto valdytojo citadelė. Alcazabų arba bent jų griuvėsių Andalūzijoje galite pamatyti vos ne kiekviename senesniame miestelyje, o štai Karališkieji Alkazarai yra tik du – Sevilijoje ir Kordoboje. Nors abu yra vadinami „karališkais“, tačiau iš jų tik Sevilijos rezidencijos dalis vis dar tiesiogiai priklauso Ispanijos Karališkai šeimai, kuri čia turi savo apartamentus. Į juos turistų neleidžia, tačiau visas kitas Alkazaro dalis galite apžiūrėti.

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.

Gal norėtumėte pakeliauti po Andalūziją kišenėje turėdami ne šiaip kelionių vadovą, o UNESCO saugomo paveldo objektų sąrašą? Andalūzijos sąrašas nėra trumpas – jeigu kiekvienam pažymėtam objektui skirtumėte bent po pilną dieną, susidarytų įspūdinga 8 dienų kelionė. Tiesa, vienas šio sąrašo objektų yra gana abstrakčiai aprašytas, todėl jo apžiūrą patartume derinti su kitų paveldo paminklų lankymu.

Vartydami interneto puslapius galite rasti daugybę patarimų, kurie turėtų padėti Seviliją pažinti per vieną, dvi ar net tris dienas! Mums šiame mieste teko praleisti tikrai daugiau nei tris dienas, bet galiu užtikrintai pasakyti – Sevilijos per dieną, tris ar net per savaitę tikrai nepažinsite, o kuo toliau ją tyrinėsite, tuo ji labiau stebins ir žavės. Sevilija yra paslaptinga, užburianti, įtraukianti ir matuojama ne laiku ir net ne koordinačių sistemomis, o visais mums duotais pojūčiais.

Ar pamenate dueto Los del Río dainą „Macarena“, pagal kurią šokant reikdavo dėlioti rankas ant klubų, pečių ir kelti į viršų? Makarena yra moters vardas, o garsiausia jų yra La Señora de Esperanza, labiau žinoma kaip La Macarena. Nėra vieningai sutariama dėl pačio vardo kilmės, bet kaip dainuojama vienoje seviljanoje „Tavo vardas man skamba gerai“.

Kažkur skaičiau, kad didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra kažkoks Armillaria ostoya, dar vadinamas Medaus grybu. Jo dydis yra sunkiai įsivaizduojamas, nes didžioji jo dalis yra grybiena, kuri auga po žeme. 2011 metais Sevilijoje išdygęs grybas irgi yra įspūdingo dydžio, tačiau po žeme slepiasi tik nedidelė jo dalis. O dar - šis grybas yra ko gero pats brangiausias pasaulyje.

Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, kuri laikoma karščiausia Andalūzijos lyguma. Taigi Karmonos gyventojai nieko nepagražina girdamiesi, kad jų miestas yra balkonas su vaizdu... į keptuvę.

Manoma, kad Spal miestas buvo pavadintas finikiečių dievo Baal garbei. Vėliau Romėnai suteikė šiam pavadinimui lotynišką skambėsį - Hispalis, vizigotai sutrumpino iki Spalis, maurai transformavo į Ishbiliya, o XII amžiuje užkariavę miestą kastiliečiai jam dabartinį pavadinimą Sevilija. Visuose naujuose miesto pavadinimuose visada likdavo vardo dalelytė ar skambesys iš praeities. Panašiai atsitiko ir su architektūriniu Sevilijos paveldu. Maurai statė Ishbiliya ant Romėnų laikų Hispalio, krikščionys pritaikė maurų architektūrinį palikimą savo reikmėms. Vėliau šio miesto architektūros „mišrainėje“ savo vietą atrado ir renesanso stilistika. Sevilijos rūmuose, kurie kukliai vadinami „Casa de Pilatos“ (Poncijaus Piloto namais) galima stebėti visą architektūros ir kultūros istorijos kaleidoskopą.

Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi tik pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone. Tikriausiai ne kartą praėjome pro jį nekreipdami dėmesio. Tačiau sužinoję, kad šie rūmai patenka į žymiausių Sevilijos rūmų trejetą, nutarėme apsilankyti.

Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Jai muziką sukūrė Žoržas Bize (Georges Bizet), o libretas, pasakojantis tragišką gražios čigonės ir maištaujančio kapralo meilės istoriją, parašytas pagal Prosperas Merimė (Prosper Mérimée) novelę. Opera vadinasi “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?