Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Sevilijos spalvos
Sevilija turi savo firmines spalvas. Jos tokios ypatingos, kad pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Albero – geltona garstyčių ir Carmesi – tamsiai raudona, dar vadinama giliai purpurinė. Šios dvi yra labiausiai pastebimos vaikštant po Seviliją. Jomis dažytos Plaza de Toros, Palacio de San Telmo, Palacio de las Dueñas, Basilica de la Macarena, Plaza de la Alfalfa barų ir dar daugybė kitų pastatų sienos.
Dėmesio! – Ateina pavasaris, stebėkite ženklus
Praktiški realistai pavasario laukia kantriai plėšydami kalendoriaus lapelius. Pesimistai – pavasarį pripažįsta tik tada, kai išjungiamas centrinis šildymas. Optimistai pavasariu džiaugiasi vos pragydus pirmam paukšteliui. O kada pavasaris ateina andalūzams?
Nes čia švyturys…už nugaros
Jie vaizduojami daugybėje istorijų, eilėraščių ir paveikslų. Tai vilties, saugumo ir atsparumo simboliai. Švyturiai šimtmečius vaidino gyvybiškai svarbų vaidmenį jūrų navigacijoje. Nors laikui bėgant jie technologiškai vystėsi, pagrindinė funkcija išliko nepakitusi: padėti rasti kelią namo iš jūros grįžtantiems. Šiandien kviečiame su mumis aplankyti tris garsius ir unikalius Andalūzijos švyturius.
Žalieji imigrantai
Augalai geriausiai auga ten, kur randa geriausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją. Tačiau žmogus linkęs įsikišti į natūralios evoliucijos procesus - pakoreguoti ir sąlygas ir konkurenciją, todėl daugybė augalų po pasaulį išplito žmogaus pagalba. Į Ispaniją buvo atvežta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vieni atvežti dėl grožio, kiti dėl naudos. Daugybė tų augalų puikiausia prigijo ir net užgožė vietines rūšis, todėl tapo nepageidaujami.
¡Guiri guiri ven aquí!
Guiri – taip XIX a. Ispanijos pilietinių karų metu buvo vadinami samdomi kareiviai, o po gero šimtmečio šis pavadinimas netikėtai prilipo ir užsienio turistams. Tačiau ne visiems, o labiausiai demonstruojantiems unikalius elgesio ar išvaizdos ypatumus.
Kamštinių ąžuolų girios
Angliškai jis vadinamas cork, vokiškai korken, ispaniškai - corcho. Mano senelė dzūkė jį švelniai vadindavo korkučiu. Daugelyje Europos kalbų taip vadinama ir kamštinio ąžuolo žievė ir iš jos gaminamas kamštis vyno ar šampano buteliui užkimšti.
Istorija apie Ispanijos paštą
Šiuo metu Ispanijoje skaičiuojama apie 13456 lauko pašto dėžučių. Prieš kelis dešimtmečius jų buvo dvigubai daugiau. Anksčiau per jas keliavo laiškai, pilni mažų gyvenimo fragmentų, istorijų, prisipažinimų, pažadų, užrašytų ranka. Dabar jomis keliauja reklamos, sąskaitos, kvietimai, baudos, šaukimai ir labai kartais vienas kitas asmeninis laiškas. Ispanijoje tik 2% korespondencijos sudaro asmeniniai laiškai, sveikinimo ar kelionių atvirukai.
Skalbiamės viešai
Posakis apie viešą baltinių skalbimą Andalūzijoje yra natūraliai dviprasmiškas. Iš vienos pusės - tai specialiai skalbimui įrengta vieta, į kurią seniau kiekvieną popietę rinkdavosi moterys, nešinos skalbinių krepšiais, iš kitos - tai buvo puiki vieta pasidalinti naujausiomis žiniomis ir paskalomis.
Ką saugo grotos?
Ispaniškuose miesteliuose į gatvę išeinančių namų langai yra apsaugoti tvirtomis metalinėmis grotomis. Mūsų nuolat klausia atvykę lietuviai: „Kam jos skirtos?!“ Šios grotos ispaniškai vadinamos la reja, o atsirado jos dar antikos laikais ir į Ispaniją atkeliavo iš Romos. Pradžioje grotos buvo naudojamos tik specifinės paskirties pastatuose – pvz. apsaugoti šventyklos turtą ar jas uždėdavo ant miesto kalėjimo langų. Tačiau X amžiuje situacija pasikeitė.
Andalūziški pasisveikinimo bučiniai: duok žandą, mua!
Labiausiai trikdantis susitikimo momentas tarpkultūrinėje aplinkoje bent jau man – tinkamas pasisveikinimas. Pamojuoti ranka, ar ją ištiesti? Linktelti galvą, kiek ilgai ir kiek žemai? Tapšnoti per petį ranka ar paglostyti? O bučiuotis? Kiek kartų ir nuo kurio žando pradėti?
Balandžių ekonomika
Balandžiai yra monogamiški ir visa gyvenimą išlieka prisirišę prie lizdaviečių. Palankiomis sąlygomis šie paukščiai išgyvena iki 15 metų. Per metus vienas balandis gali pagaminti iki trijų kilogramų mėšlo, todėl nesunku paskaičiuoti kiek jo per savo gyvenimą prigamins šių paukščių pora, įsikūrusi jūsų namo pastogėje. O jeigu tų porų bus keli tūkstančiai? – jaučiu siaubą jūsų akyse, tačiau neskubėkite balandžių smerkti.
Spalvotos problemos
Jei teko keliauti po Andalūzijos pajūrio miestus, turėjote susidurti su pulkais skaisčiai žalių ir įžūlių papūgų. Jos gyvena palmių viršūnėse, kelia daug triukšmo ir įveda savo tvarką ne tik pakrantės paplūdimiuose, bet ir miestų parkuose.
Heraklio nuotykiai Andalūzijoje
Andalūzijos herbe vaizduojamas raumeningas jaunuolis, stovintis tarp dviejų kolonų ir glostantis poros milžiniškų liūtų nugaras. Kolonas jungiančioje arkoje užrašyta: Dominator Hercules Fundador, ką lotynų kalbos žodynėlis verčia taip – Valdovas Herkulis Įkūrėjas. Taip, tai jis - Heraklis, arba Herkulis, kaip jį vadino romėnai. Po teisybei, šis vyras į Andalūziją atvyko vogti jaučių, tačiau tos pačios kelionės metu nepasikuklino atlikti ir aibės žygdarbių, kurie buvo įvertinti.
Andalūzija. Kelionė per šešias klimatines zonas
Ispanija patenka į dešimtuką šalių, kuriose didžiausia klimato zonų įvairovė. O Andalūzijos regionas yra Pirėnų pusiasalio klimato įvairovės lyderis. Plote, kuris tik TREČDALIU didesnis už Lietuvą, rasite šešias gana aiškiai išskiriamas klimatines zonas.
Lietuvio užrašai apie Andalūzišką šnektą
Taip taip - andalūzai neturi savo kalbos, tačiau turi labai puikiai pažįstamą tarmę, dialektą ar jų mišinį, kuris taip ir vadinamas – habla andaluz. Šia tarme kalbama ne tik pačioje Andalūzijoje, bet ir Ispanijos užjūrio Afrikos teritorijose Ceuta ir Melilla. Dar kažkiek el andaluz išgirsite besiribojančioje su andalūziška Huelva Portugalijos Algarvės provincijoje. Taigi - pašnekam.
Carcabuey. Fiesta de la Matanza
Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).
Malagos „krepšininkas“
Vietiniai pritars, kad Malagos miestas turi tris pagrindinius simbolius: la biznaga – dirbtinė puokštė iš erškėčio ir jazmino žiedų, el boqueron – taip vietos gyventojai vadina ančiuvį ir el cenachero – šviežios žuvies pardavėją. Pirmieji du simboliai natūraliai įsitvirtino dėl savo neginčijamo žinomumo, tai žuvies pardavėjas tapo simboliu tik labai stiprios vietos valdžios „pagalbos“ dėka. Tam prisireikė daugiau nei šimto metų įvaizdžio kūrėjų pastangų.
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Belaukiant Gordo
Gruodžio 22 dieną, 9:00 valandą, kaip ir kasmet, ryto daugybė ispanų įsijungia nacionalinį RTVE televizijos kanalą, o dar daugiau stebi kas minutę atsinaujinančią „El Pais“ dienraščio svetainę. Visų akys, ausys ir viltys nukreiptos į Madrido Karališkojo Teatro sceną, apie tai, kas ten vyksta informuoja visi didieji internetiniai portalai. Niekas iki šiol dorai nesugebėjo man paaiškinti kuo šis sujudimas toks išskirtinis, tad kelis metus nekreipiau į jį ypatingo dėmesio. Tačiau prieš savaitę, kai ispanų kalbos mokytoja paklausė „ar jau turiu decimo ir su kuo jį dalinuosi?“, nusprendžiau įdėmiau patyrinėti kas gi po galais toje scenoje vyksta? Juo labiau, kad ispanų pamokos irgi nebus - mokytojos akys tuo metu bus įbestos į ekraną.
Kai išdžiūsta upės
Andalūzijoje daugiau nei 300 dienų šviečia saulė. Gali pasirodyti, kad kraštas nuolat alinamas sausros. Taip, saulės čia netrūksta, tačiau kritulių vidutiniškai per metus regione iškrenta netgi daugiau nei Lietuvoje. Tik jie čia pasiskirsto ne vienodai: rytuose esančioje Tabernas dykumoje kritulių trūksta, tačiau regiono vakaruose esančiuose Sierra de Grazalema kalnų slėniuose - drėgna kaip tropikuose. Andalūzija yra Ispanijos sodas ir daržas ir vandens čia reikia nuolat, o ne tada, kada lyja.