Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.

Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai „Frigilianą“ idealiai ištars net ir plungiškis.

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių".

Užlipęs ant aukštos kalno atbrailos Comares miestelis baltuoja iš visų pusių, yra matomas net nuo jūros pakrantės ir vadinamas Balcón de la Axarquía. Atrodo visai arti ranka pasiekiamas, bet kalnų serpantinais vinguriuosite gerą pusvalandį.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. Geri bičiuliai stebisi tokiu mūsų sėslumu nemažiau už mus pačius. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Ir visiems jiems atsakome… skirtingai. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Panašu, kad botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos ko gero visai negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas dar gali išsėdėti ilgus savo karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode tikrai nieko nepasieks. Ir dar - botanikos mokslas labai gražus ir estetiškas, todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!

Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys – vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis. Taip, vietomis gali išgirsti keistus garsus, pajausti netikėtus vėjo gūsius ar krūptelėti nuo šnarėjimų krūmuose, tačiau tai žemiški dalykai. Magija slypi kitur – norint čia patekti reikės ypatingos kantrybės, burtų ir net telepatijos sugebėjimų.

Jei vingiuojant Malagos provincijos keliu ar miestelio gatve ir atsitiko taip, kad kelią kertą ožkų pulkas – sustokite ir kantriai plaukite, nes joms įstatymo apibrėžta tvarka yra nustatyta eismo pirmenybė. Teko girdėti, kad yra miestelių, kurių net centrinėmis gatvėmis leidžiamas ožkų eismas atsidėkojant už tai, kad šie raguočiai išmynė takus sunkiai praeinamose vietose. Takus, kuriais dabar važinėja automobiliai.

Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista, o baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai šiame regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.

Vietiniai pritars, kad Malagos miestas turi tris pagrindinius simbolius: la biznaga – dirbtinė puokštė iš erškėčio ir jazmino žiedų, el boqueron – taip vietos gyventojai vadina ančiuvį ir el cenachero – šviežios žuvies pardavėją. Pirmieji du simboliai natūraliai įsitvirtino dėl savo neginčijamo žinomumo, tai žuvies pardavėjas tapo simboliu tik labai stiprios vietos valdžios „pagalbos“ dėka. Tam prisireikė daugiau nei šimto metų įvaizdžio kūrėjų pastangų.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.

"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?

Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, o ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo begales atrakcijų ir įdomybių.

„La uva manda“(lt. čia valdo vynuogė) – atsakė Klara Verheij į užduotą klausimą, kada galėsime atvykti į jos vynuogyną pamatyti kaip renkamos vynuogės. Diena, kada vynuogė bus geriausia nėra pažymėta jokiame „Ūkininko kalendoriaus“ lapelyje ar surašyta „Vynuogių  žinyno“ lentelėje. Todėl laukiame. O Klara keliasi kiekviena rytą, kylą vynuogyno šlaitu, skina uogų saują ir grįžusi į nedidukę laboratoriją atlieka cukringumo tyrimus. „Pirmadienį, apie 9 valandą pradedame“ – gauname iš jos trumpą žinutę ir pradedame ruoštis į Axarquia.

Vien tik pagalvojus apie citrinas burnoje ima skirtis seilės. Jau pagalvojote? Lankydamiesi Estelos Diaz Gomez ir Ramon Lucena Vazquez ūkyje sužinome, kad ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai mėgsta paskanauti šiuos šviežius saldžiarūgščius vaisius. Su nuostaba stebime, kaip pulkas avių leidžiasi nuo kalno ir greitu žingsniu artėja link išbertų citrinų ir apelsinų krūvos. Tikrai valgys? Ramon juokdamasis mus patikina, kad avys mėgsta citrusus, bet toli gražu ne visos gali jais mėgautis. Tam reikia šeimininkų, kurie ne tik savo sode augintų citrinas, bei ir turėtų šių vaisių fasavimo fabriką.

Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.

Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.

„Peña de los Enamorados“ yra nuo kalnų grandinės atitrūkęs vienišas kalnas, apjuostas greitkelio ir greitojo geležinkelio linijos. Kalno papėdėje žaliuoja pievos ir ‘Hojiblanca‘ alyvmedžių giraitės, o jo palinkusi akmeninė viršūnė iškilusi į 874 metrų aukštį. Jos dėka kalnas ir įgauna formą, panašą į žmogaus veido profilį. Dangaus fone lengva įžiūrėti plokščią kaktą, kumpą nosį, lūpų ir smakro linijas. Yra manoma, kad jau priešistoriniais laikais šiose žemėse gyvenę žmonės „Peña de los Enamorados“ kalną laikė ypatingu ir į jį orientuodamiesi statė akmens amžiaus šventyklas ir laidojimo rūsius.

Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Herkulio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose – archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“. Osunos „koziris“ – joje filmuotas „Sostų karų“ serialas, Guadix – urvuose įrengti gyvenamieji namai, Setenil de Las Bodegas – virš miestelio namų pakibusios uolos. O štai Teba pasakoja istoriją apie Karaliaus širdį

Ši istorija atsitiko lygiai prieš metus. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tačiau žuvininkas Jeronimas mums vis dar yra naujos dienos simbolis. Išgirdę už lango artėjantį jo automobilio variklio burzgimą, karučio bildėjimą, dėžių barškėjimą, dviejų vyriškių balsus, dainų kupletus ir juoką žinome, kad tuoj išauš rytas. O jeigu ryte neįprasta tyla - vadinasi šiandien pirmadienis. Tą ankstyvą rytą, lygiai prieš metus, sėdėjome kartu su Jeronimu indėno profiliu papuoštoje furgonetėje ir važiavome rytų kryptimi į didžiausią Andalūzijoje žuvies turgų.