Istorijos
iš Andalūzijos
Meilės romaną su Andalūzija galite pradėti skaitydami šias istorijas. Visos jose minimos vietos – mūsų aplankytos, patiekalai – išragauti, emocijos – išgyventos, o patirtys užrašytos su neslepiama meile šiam kraštui.
Pasisemkite iš jų įkvėpimo, įsimylėkite Andalūziją ir ruoškitės jaudinančiam susitikimui!
Naujausios istorijos
Malagos botanikos sodas. Žalias Sumanymas
Panašu, kad botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos ko gero visai negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas dar gali išsėdėti ilgus savo karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode tikrai nieko nepasieks. Ir dar - botanikos mokslas labai gražus ir estetiškas, todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!
Arcos de la Frontera. Nepamirškite foto kameros
Net vertinant Andalūzijos standartais – Kadizo provincija yra nepadoriai turtinga savo įvairove. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir Atlanto pakrantė, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis bene įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės. Chereso vynuogynai, pakrantės kopos, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.
Andalūzija. Kelionė per šešias klimatines zonas
Ispanija patenka į dešimtuką šalių, kuriose didžiausia klimato zonų įvairovė. O Andalūzijos regionas yra Pirėnų pusiasalio klimato įvairovės lyderis. Plote, kuris tik TREČDALIU didesnis už Lietuvą, rasite šešias gana aiškiai išskiriamas klimatines zonas.
Sevilija. Grybai verti milijonų
Kažkur skaičiau, kad didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra kažkoks Armillaria ostoya, dar vadinamas Medaus grybu. Jo dydis yra sunkiai įsivaizduojamas, nes didžioji jo dalis yra grybiena, kuri auga po žeme. 2011 metais Sevilijoje išdygęs grybas irgi yra įspūdingo dydžio, tačiau po žeme slepiasi tik nedidelė jo dalis. O dar - šis grybas yra ko gero pats brangiausias pasaulyje.
Karmona. 5000 metų Andalūzijos keptuvėje
Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, kuri laikoma karščiausia Andalūzijos lyguma. Taigi Karmonos gyventojai nieko nepagražina girdamiesi, kad jų miestas yra balkonas su vaizdu... į keptuvę.
Barbate. Paplūdimys rezervuotas... karvėms
Taip, būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis smėliu, tingių bangų muša, mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Tačiau neiko panašaus – paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.
Alhama de Granada. Sekanti stotelė - Septynios Seserys
Jei neapsisprendžiate - norite būti astronautu, astronomu ar astrologu – pradėkite nuo astroturizmo! Kelias valandas pasižvalgę po visatos begalybę arba atrasite savo pašaukimą, arba nusivylę vaizdais ir įspūdžiais grįšite prie žemiškųjų rūpesčių. Netoli Alhama de Granada miestelio yra Sky Andaluz – vieta, kurioje tiek gimsta, tiek ir užgęsta kosminės svajonės. Naktinis žygis po žvaigždėtą dangų nepalieka abejingų.
Moclín pradeda. Ir laimi
Ruta de Gollizno oficialiuose bukletuose ir reklamose pristatomas kaip vidutinio sudėtingumo, vaizdingas, pėstiesiems ir dviratininkams skirtas maršrutas, prasidedantis ir besibaigiantis Moclín miestelio centre. Žygeivių bendruomenė jį laiko labai smagiu savaitgalio pasivaikščiojimu, kurį nesunkiai įveiks net šeimos su vaikais ar augintiniais. Maršruto ilgis 8 kilometrai, vidutiniškai įveikiamas per 4 valandas. Viena nedidelė detalė – aukščiausią ir žemiausią maršruto tašką skiria 397 metrai. Ko tikėtis dar?
Auksinės valandos Rondoje
Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.
(Ne)Smurfų miestas Genal slėnyje. Júzcar.
Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista, o baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.
Palos. Rumbas į Indiją
Iki šiol nėra sutariama kurioje Bahamų saloje išsilaipino Kristupas Kolumbas. Mažiausiai dvi - Watlingas ir Samana Cay pretenduoja į San Salvadoro pavadinimą – taip savo išsilaipinimo krantą pavadino Amerikos atradėjas. Tačiau tiksliai žinoma, kad ekspedicija išplaukė iš Palos miestelio, kuris tuo metu buvo Sevilijos karalystės sudėtyje. Įdomu kodėl tokia svarbi kelionė prasidėjo mažame žvejų miestelyje, o ne Kadize ar Sevilijoje?
Tabernas. Holivudas dykumoje
Dykumų yra visuose pasaulio kontinentuose, tačiau Europoje tokia yra vienintelė. Ją rasite Almerijos provincijoje - Desierto de Tabernas. Dykuma vadinama teritorija, kurioje per metus iškrenta mažiau nei 250 mm kritulių. Dykumoje mažai augmenijos ir labai specifinis gyvūnijos pasaulis, tačiau gausu gamtinių iškasenų. Dėl specifinio reljefo ir klimato šios zonos nelabai domina keliautojus, tačiau Tabernas dykuma savo rūsčiais landšaftais ir dulkėmis priviliojo pasaulinio lygio kino kūrėjus.
Alcalá la Real. Miesto kelionė žemyn
Ankstyvaisiais viduramžiais ant aukštų uolų tvirtoves ir pilis statė ne tam, kad jų gyventojai, ramiai siurbčiodami arbatą ar vyną galėtų grožėtis įspūdingomis apylinkių panoramomis. Net ypatingai turtingi valdovai mieliau investuodavo savo turtus ne į naujų gobelenų ar drabužių kolekciją, bet į dar vieną sargybos bokštą, ar papildomą sienos juostą. Alcalá la Real tvirtovė buvo statoma ir griaunama šešis amžius, o atėjus taikai „nusileido“ nuo uolos ir tapo miestu.
Senda Litoral. Pirma linija prie jūros
Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; gerdami kalvą prie pusryčių stalo mostelite ranka iš uosto išplaukiančioms jachtoms; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės dar kiek pavaikštinėjate pakrantės promenada, pasiklausote gatvės muzikantų ir grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...
Lucena. Lai Saugo Mus Dievas
„Ar verta išlipti iš traukinio ir apžiūrėti Kėdainius?“ Ką atsakytumėte į tokį nepažįstamo keliautojo klausimą, perkančio bilietą iš Vilniaus į Klaipėdą? „Žinoma, kad taip!“ – derėtų atsakyti, jei keliautojas yra škotas, domisi žydų tautos istorija, Radvilų šeimos palikimu ir yra prisiekęs agurkų augintojas. O kam patartume užsukti į Liuceną, esančią šalia greitkelio, vedančio į Kordobą?
Colomares: vienos pilies istorija
„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.
Tarifa. Heraklio stulpai
Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną. Kiek paplaukęs šiaurės kryptimi išsilaipino patogioje pakrantės vietoje, kur įkūrė Sevilla ir Cadiz miestus. Vėliau graikai nusprendė, kad toks žygdarbis negalėjo būti atliktas paprasto mirtingojo, todėl priskyrė jį mitiniam Herakliui, o sąsiaurį pavadino Heraklio stulpais.
Osuna. Kaip nebūti tipiniu
Žvelgianti pro mašinos langą akis Osunoje nepastebės nieko išskirtinio – kalvos ant kurių arba bažnyčia arba maurų tvirtovės griuvėsiai, varpinių bokštų viršūnės, keli gelsvo smiltainio rūmai ir baltai dažyti senamiesčio namukai. Pavadintum ją tipiniu Sevilijos provincijos miesteliu, bet Osuna tokia nenori būti. Ir tam tikrai yra priežasčių.
Playa de Bolonia. Eldorado žirgai ir žmonės
Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: „kūno ir sielos harmonija“, “sąlytis su gamta“, „įspūdis visam gyvenimui“ ir raktinius žodžius: žirgas, vandenynas, kopos, saulėlydis. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras… rojuje.
Soportújar. Raganiška reputacija
Paminėjus šio miestelio pavadinimą apylinkių žmonės sutrinka ir ima kalbėti pašnibždomis. “Savo akimis matėme, kaip jų raganos pasitepa pažastis sviestu ir mėnulio pilnaties šviesoje sklando virš slėnio“. Kito kaimelio gyventojas pirštu rodo į kalno pusę ir prisiekia ne kartą matęs, kaip pulkas rankomis susikibusių moterų, sukosi ratu mėnesienoje ir šaukė pasirodyti Nelabąjį. Soportújar turi šiurpą keliančią reputaciją, kuri puikiai tinka helovyno vakarėlio šventimui. Tačiau šio miestelio gyventojai raganiškų ritualų ritmu gyvena ir visas likusias metų dienas ir naktis.