Ar įmanoma perprasti Lorcą? Tikriausiai ne. Nors nuo jo žūties prabėgo beveik šimtas metų, o jis išlieka skaitomiausiu visų laikų ispanų poetu. Prie šio dramaturgo kūrybos grįžta vis naujos kartos, ieškodamos atsakymų. Režisieriai, muzikantai, dailininkai ir rašytojai nuolat naršo jo tekstus, bandydami įminti neapčiuopiamą Lorcos paslaptį.

Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.

Guadix yra 60 km nuo Granados, netoli greitkelio, tarp Sevilijos ir Almerijos. Šis keistas miestas prisiglaudęs prie šiaurinės Sierra Nevada kalnų šlaitų pusės, o jo namai išsibarstę tarp molio kalvelių, upės kanjono atšakoje. Miestas nuo seno garsus gyvenamųjų urvų rajonu, todėl nutariame pajusti tokio gyvenimo ypatybes ir išsinuomojame „apartamentus“ urve.

Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną.

Kadiso miestą vietiniai gyventojai švelniai vadina “La Tacita de Plata” - sidabro indelis. Šio pavadinimo kilmė aiškinama labai įvairiai – neva “Gibraltaro stulpai”, kuriuos perplėšė Heraklis, atidarydamas kelią į Atlantą, buvo iš sidabro.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Nemanau, kad kuriam iš Jūsų teko pabuvoti Marse. Nebuvau ten ir aš, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip Marsą įsivaizduoja kiti – irgi niekada jame nebuvę. Smalsumą kelia tai, kad vieta, vadinama Marsu Žemėje, apsupta Huelvos provincijos kalvų, apaugusių kamštinių ąžuolų giraitėmis.

Nuestra Senora de la Carmen turi tikrai nemažai pareigų, kurias atsakingai vykdo. Atsidėkodami už jos rūpestingumą ir globą beveik visi Andalūzijos pakrantės miesteliai kas metai, liepos 16 dieną organizuoja procesijas ir neša sostą su jos atvaizdu ne tik gatvėmis, bet ir plukdo jūrą.

Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.

Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Vadinasi ji “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?

San José miestelis Katės iškyšulyje (isp. Cabo de Gata) jau pirmą kartą apsilankius nustebino kačių gausybe. Nedidelėje, žuvies restoranėlio apšviestoje prieplaukoje tupėjo pulkas kačių, kurios įdėmiai stebėjo vakarieniaujančius. Greitai supratome, kad restorano staliukai priklauso skirtingiems kačių bendruomenės klanams ir yra atidžiai ginami nuo pašaliečių. „Jūs patekote į jų nelaisvę“ - pajuokavo šalia vakarieniaujanti olandų pora.

„Los lunares“ – taip ispaniškai vadinamos „taškuotos“ suknelės, kurias dažnai pamatysite ne tik per flamenco pasirodymus, bet ir andalūziškų švenčių metu. Ispaniškas lunares pavadinimas kilo nuo žodžio mėnulis – la luna, o šis raštas atsirado visai netyčia.

Į El Rocío piligrimystę Doñanos smėlynais išsiruošiau prieš kelerius metus su savo miesto Rocío Mergelės brolija. Jos nariai, patyrę piligrimai, nerimastingai klausinėjo, ar tikrai nebijau žirgų, alinančio karščio, ilgo kelio pėsčiomis ir miego palapinėje. Visgi be baimės leidausi į kelią, vildamasi patirti religinę ar vizualinę ekstazę (o gal abi) ir savo kamera užfiksuoti neužfiksuojamą.

Kiekvienais metais savaitę prieš Sekmines El Rocío kaimelis tampa pulsuojančia Andalūzijos širdimi. Čia šimtai tūkstančių žmonių – manoma, kad jų gali būti daugiau nei pusė milijono – atvyksta išgyventi Rocío piligrimystę. Tai pats populiariausias, masiškiausias ir prieštaringiausias religinis – dionizinis reiškinys Andalūzijoje.

Užlipęs ant aukštos kalno atbrailos net esantis 702 metrus virš jūros lygio Comares miestelis baltuoja iš visų pusių, yra matomas net nuo jūros pakrantės ir vadinamas Balcón de la Axarquía. Atrodo visai arti ranka pasiekiamas, bet kalnų serpantinais iki jo vinguriuosite gerą pusvalandį.

Pradžioje buvo... klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius. Viską reikia pasirašyti, išsiųsti ir kantriai laukti tolimesnių nurodymų.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Esu girdėjęs vaizdingą pasakymą, kad visa Costa del Sol yra milžiniškas, ant šono nuvirtęs daugiabutis. Tiesos tame yra daug, nes visa Europa nori tingiai pasivartyti šios 150 km besitęsiančios pakrantės paplūdimio gultuose. Gultams skirtas siauras pajūrio ruožas, prispaustas prie jūros daugiaaukščiais apartamentų ir viešbučių kompleksų mūrais, kuriuose vasaros piko metu gyvena virš milijono poilsiautojų.

Sevilijoje keramikos margumynas tiesiog šėlsta. Ispanijos aikštė geriausias to įrodymas – ten išvysite įvairiausių formų, spalvų glazūruotas keramikos plyteles, glazūra tapytus paveikslus, pano, herbus ir erdvines dekoracijas. Spalvotos keramikos rasite ne tik didikų rūmuose, bet ir eilinio daugiabučio laiptinėje.

Augalai geriausiai auga ten, kur randa geriausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją. Į Ispaniją buvo atvežta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vieni atvežti dėl grožio, kiti dėl naudos. Daugybė tų augalų puikiausia prigijo ir net užgožė vietines rūšis, todėl tapo nepageidaujami.