Istorijos
iš Andalūzijos
Meilės romaną su Andalūzija galite pradėkit skaitydami šias istorijas. Visos jose minimos vietos – mūsų aplankytos, patiekalai – išragauti, emocijos – išgyventos, o patirtys užrašytos su neslepiama meile šiam kraštui. Pasisemkite iš jų įkvėpimo, įsimylėkite Andalūziją ir ruoškitės jaudinančiam susitikimui!
Naujausios istorijos
Soportújar. Raganiška reputacija
Paminėjus šio miestelio pavadinimą apylinkių žmonės sutrinka ir ima kalbėti pašnibždomis. “Savo akimis matėme, kaip jų raganos pasitepa pažastis sviestu ir mėnulio pilnaties šviesoje sklando virš slėnio“. Kito kaimelio gyventojas pirštu rodo į kalno pusę ir prisiekia ne kartą matęs, kaip pulkas rankomis susikibusių moterų, sukosi ratu mėnesienoje ir šaukė pasirodyti Nelabąjį.
Casabermeja. Baltasis mirusiųjų miestelis
Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.
Kalnų miestelis Pam-Param-Param-Paneira
Na gerai - tikrasis pavadinimas yra kiek trumpesnis - Pampaneira, bet vis tiek linksmas ir nuotaikingai tariamas bet kurios pasaulio kalbos akcentu. Šis kaimelis ne tik linksmas, bet ir įdomus – gal net vienas gražiausias iš visų, prikibusių prie A4120 kalnų serpantino pašonės. Vingiavimas šiuo kalnų keliu yra rimtas išbandymas silpnų nervų ir skrandžio turėtojams, todėl važiuojant su didesne kompanija dažni sustojimai yra tiesiog būtini. O Pampaneira trumpam sustojimui tikrai tinka.
Cuna gatvė Nr. 8, Sevilija
Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone, kol nepatenki vidun.
Nerja. Pašauki mane
„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.
Kadisas. Meilė iš antro karto
Jei iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjote Cádiz, nepergyvenkite – jums bus suteikta antra galimybė. Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpdami bandykite žvilgtelėti dar kartą. Ir vėl širdis nesuvirpėjo? Viskas aišku - eikite pas okulistą arba kardiologą, nes joks sveikas žmogus neatsispirs Kadiso žavesiui. Taip apie savo mylimą miestą mano kiekvienas gaditanos - šio miesto gyventojas. Bet tik mylintys jį besąlygiškai save vadina dar švelniau - gaditas.
Poncijaus Piloto namas Sevilijoje
Manoma, kad Spal miestas buvo pavadintas finikiečių dievo Baal garbei. Vėliau Romėnai suteikė šiam pavadinimui lotynišką skambėsį - Hispalis, vizigotai sutrumpino iki Spalis, maurai transformavo į Ishbiliya, o XIII amžiuje užkariavę miestą kastiliečiai pervadino jį į Seviliją. Visuose naujuose miesto pavadinimuose likdavo vardo dalelytė iš praeities. Panašiai atsitiko ir su architektūriniu Sevilijos paveldu.
El Torcal. Pasivaikščiojimas jūros dugnu
Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.
Kordobos kiemelių fiesta
Gegužės mėnesį Kordobos senamiestis virsta spalvų, kvapų ir gėlių fiesta. Dviem savaitėms savo kiemelių duris miestelėnai atveria „Fiesta de los Patios“ festivalio lankytojams, kad parodytų įspūdingus miesto brangakmenius, o taip pat laimėtų pagrindinį – gražiausio kiemelio prizą.
Odė aukojamam buliui
Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.
Malagos botanikos sodas. Žalias sumanymas
Botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas gali išsėdėti ilgus karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode nieko nepasieks. Ir dar - šis mokslas labai gražus ir estetiškas. Todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!
Federico García Lorca. Granados žemės poetas
Ar įmanoma perprasti Lorcą? Tikriausiai ne. Nors nuo jo žūties prabėgo beveik šimtas metų, o jis išlieka skaitomiausiu visų laikų ispanų poetu. Prie šio dramaturgo kūrybos grįžta vis naujos kartos, ieškodamos atsakymų. Režisieriai, muzikantai, dailininkai ir rašytojai nuolat naršo jo tekstus, bandydami įminti neapčiuopiamą Lorcos paslaptį.
Lola Flores. Ispanijos flamenko Faraonė
Šios daugialypės menininkės gyvenimas daugiau nei penkis dešimtmečius buvo kupinas meilės, ašarų, pavydo, skolų... bet svarbiausia - meno. Jos vardas istorijoje įrašytas auksu. Lola neabejotinai yra mylimiausia, labiausiai gerbiama ir kartais net prieštaringai vertinama XX amžiaus ispanų menininkė, flamenko ir koplos legenda.
Guadix. Šiuolaikiniai trogloditai
Guadix yra 60 km nuo Granados, netoli greitkelio, tarp Sevilijos ir Almerijos. Šis keistas miestas prisiglaudęs prie šiaurinės Sierra Nevada kalnų šlaitų pusės, o jo namai išsibarstę tarp molio kalvelių, upės kanjono atšakoje. Miestas nuo seno garsus gyvenamųjų urvų rajonu, todėl nutariame pajusti tokio gyvenimo ypatybes ir išsinuomojame „apartamentus“ urve.
Tarifa. Heraklio stulpai
Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną.
Teba ir Karaliaus širdis
Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Heraklio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose - archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“.
La bahía de Cádiz. Druska sidabro inde
Kadiso miestą vietiniai gyventojai švelniai vadina “La Tacita de Plata” - sidabro indelis. Šio pavadinimo kilmė aiškinama labai įvairiai – neva “Gibraltaro stulpai”, kuriuos perplėšė Heraklis, atidarydamas kelią į Atlantą, buvo iš sidabro.
Antequera. Viskas kaip ant delno
Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?
Minas de Rio Tinto. Pragaras ar Marsas?
Nemanau, kad kuriam iš Jūsų teko pabuvoti Marse. Nebuvau ten ir aš, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip Marsą įsivaizduoja kiti – irgi niekada jame nebuvę. Smalsumą kelia tai, kad vieta, vadinama Marsu Žemėje, apsupta Huelvos provincijos kalvų, apaugusių kamštinių ąžuolų giraitėmis.
Mergelė eina vandeniu
Nuestra Senora de la Carmen turi tikrai nemažai pareigų, kurias atsakingai vykdo. Atsidėkodami už jos rūpestingumą ir globą beveik visi Andalūzijos pakrantės miesteliai kas metai, liepos 16 dieną organizuoja procesijas ir neša sostą su jos atvaizdu ne tik gatvėmis, bet ir plukdo jūrą.