Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną.

Kadiso miestą vietiniai gyventojai švelniai vadina “La Tacita de Plata” - sidabro indelis. Šio pavadinimo kilmė aiškinama labai įvairiai – neva “Gibraltaro stulpai”, kuriuos perplėšė Heraklis, atidarydamas kelią į Atlantą, buvo iš sidabro.

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Nemanau, kad kuriam iš Jūsų teko pabuvoti Marse. Nebuvau ten ir aš, todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip Marsą įsivaizduoja kiti – irgi niekada jame nebuvę. Smalsumą kelia tai, kad vieta, vadinama Marsu Žemėje, apsupta Huelvos provincijos kalvų, apaugusių kamštinių ąžuolų giraitėmis.

Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.

Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Vadinasi ji “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?

San José miestelis Katės iškyšulyje (isp. Cabo de Gata) jau pirmą kartą apsilankius nustebino kačių gausybe. Nedidelėje, žuvies restoranėlio apšviestoje prieplaukoje tupėjo pulkas kačių, kurios įdėmiai stebėjo vakarieniaujančius. Greitai supratome, kad restorano staliukai priklauso skirtingiems kačių bendruomenės klanams ir yra atidžiai ginami nuo pašaliečių. „Jūs patekote į jų nelaisvę“ - pajuokavo šalia vakarieniaujanti olandų pora.

Pradžioje buvo... klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius. Viską reikia pasirašyti, išsiųsti ir kantriai laukti tolimesnių nurodymų.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas.

Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.

Kadizo provincija nepadoriai turtinga savo įvairove, vertinant net Andalūzijos standartais. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir smėliu spindintys Atlanto paplūdimiai, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės ties Gibraltaro sąsiauriu. Chereso vynuogynai, kamštinių ąžuolų girios, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Imperatoriaus Augusto laikais antikinė Corduba tiek išsiplėtė, kad atsirėmė į dešinį Guadalkivyro upės krantą, todėl buvo pradėtos akmeninio tilto statybos. Kada jos baigėsi nežinoma. Nepaisant to, šis tiltas buvo vienintelis Kordoboje dar beveik du tūkstančius metų!!! Antrasis, permestas per Guadalquivir upę ir pavadintas San Rafelio vardu, pastatytas tik 1953 metais.

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.

Ankstyvaisiais viduramžiais ant aukštų uolų tvirtoves ir pilis statė ne tam, kad jų gyventojai, ramiai siurbčiodami arbatą ar vyną galėtų grožėtis įspūdingomis apylinkių panoramomis. Net ypatingai turtingi valdovai mieliau investuodavo savo turtus ne į naujų gobelenų ar drabužių kolekciją, bet į dar vieną sargybos bokštą, ar papildomą sienos juostą. Alcalá la Real tvirtovė buvo statoma ir griaunama šešis amžius, o atėjus taikai „nusileido“ nuo uolos ir tapo miestu.

Granados Geoparkas, kurio pilnas pavadinimas - „Šiaurinių Granados slėnių kvartero periodo geoparkas“, iš tiesų yra keliolikos kanjonų ir daugybės vandens srautų sistema. Ji užima 1400 kvadratinių kilometrų plotą – panašaus dydžio, kaip visas Kauno rajonas. Šios vietovės geologinė istorija man pasirodė labai įdomi, todėl ją trumpai papasakosiu.

Álora  yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais. Kviečiame su mumis ir jus.

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys. Vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis.

Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės pavaikštinėjate pakrantės promenada grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…