Tikriausiai nedaugelis Caminito del Rey lankytojų pasidomėjo, kad tako apačioje tekantis vandens upokšnis yra ta pati Guadalhorce upė, kuri vos už 40 km gana plačiais vandenimis ties Malagos miestu įteka į Viduržemio jūrą.

Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas.

Vaikštinėjant Malagos Soho ir Lagunillas rajonų gatvėmis lengva pastebėti, kaip miestas savo šiuolaikinį veidą kuria ant namų sienų. Čia susikerta dvi skirtingos gatvės meno (graffiti) filosofijos. Vienoje pusėje matomas oficialiai finansuojamas ir suplanuotas Soho rajonas, kitoje – maištingas, pačios bendruomenės kuriamas Lagunillas kvartalas. Šios dvi vietos parodo, kaip skirtingai menas keičia miesto gyvenimą ir jo tapatybę.

Praktiški realistai pavasario laukia kantriai plėšydami kalendoriaus lapelius. Pesimistai – pavasarį pripažįsta tik tada, kai išjungiamas centrinis šildymas. Optimistai pavasariu džiaugiasi vos pragydus pirmam paukšteliui. O kada pavasaris ateina andalūzams?

Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.

Andalūzijos didieji - Sevilija, Granada, Kordoba, Kadisas ir Malaga traukia miestų mylėtojus. Turintys savitą atmosferą, stiprų kultūrinį charakterį, gilias tradicijas. O tuo pačiu atviri naujovėms ir šiuolaikiški. Karštą vasarą sunkiai įveikiami, kitu metų laiku mielai atsiduodantys keliautojams. Neriame į juos, skaitome jų kodus, bandome apibūdinti charakterius.

Kadizo provincija nepadoriai turtinga savo įvairove, vertinant net Andalūzijos standartais. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir smėliu spindintys Atlanto paplūdimiai, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės ties Gibraltaro sąsiauriu. Chereso vynuogynai, kamštinių ąžuolų girios, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Besimėgaujantiems Sevilijos senamiesčiu patariame pakelti akis ir įdėmiau patyrinėti namų fasadus, o Granadoje kviečiame dažniau žvalgytis po kojomis. Ir ne tik tam, kad neįliptumėte į šuns paliktą siurprizą ar pataikytumėte koją ant laiptelio. Kai kuriose miesto vietose kviečiame įdėmiau apžiūrėti ir pasigrožėti empedrado granadino - raštuotu grindiniu, sudėliotu iš nugludintų akmenukų.

Imperatoriaus Augusto laikais antikinė Corduba tiek išsiplėtė, kad atsirėmė į dešinį Guadalkivyro upės krantą, todėl buvo pradėtos akmeninio tilto statybos. Kada jos baigėsi nežinoma. Nepaisant to, šis tiltas buvo vienintelis Kordoboje dar beveik du tūkstančius metų!!! Antrasis, permestas per Guadalquivir upę ir pavadintas San Rafelio vardu, pastatytas tik 1953 metais.

Andalūzijos miestai pilni afišų, kviečiančių aplankyti flamenco tablao, cueva ar tiesiog flamenco show. Žiūrovas žino ką reiškia pastarieji du žodžiai, bet perkant bilietus daugelis tokių šou prie flamenco dar siūlo taurę vyno, ar net trijų patiekalų vakarienę. Koks čia šou, jeigu juo teks gėrėtis čepsinčių, siurbčiojančių alų ar vyną žiūrovų kompanijoje?

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.

Ankstyvaisiais viduramžiais ant aukštų uolų tvirtoves ir pilis statė ne tam, kad jų gyventojai, ramiai siurbčiodami arbatą ar vyną galėtų grožėtis įspūdingomis apylinkių panoramomis. Net ypatingai turtingi valdovai mieliau investuodavo savo turtus ne į naujų gobelenų ar drabužių kolekciją, bet į dar vieną sargybos bokštą, ar papildomą sienos juostą. Alcalá la Real tvirtovė buvo statoma ir griaunama šešis amžius, o atėjus taikai „nusileido“ nuo uolos ir tapo miestu.

Granados Geoparkas, kurio pilnas pavadinimas - „Šiaurinių Granados slėnių kvartero periodo geoparkas“, iš tiesų yra keliolikos kanjonų ir daugybės vandens srautų sistema. Ji užima 1400 kvadratinių kilometrų plotą – panašaus dydžio, kaip visas Kauno rajonas. Šios vietovės geologinė istorija man pasirodė labai įdomi, todėl ją trumpai papasakosiu.

Álora  yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais. Kviečiame su mumis ir jus.

La Saca de las Yeguas – taip ispaniškai vadinamas įvykis, šventė, renginys, o bendrai pristatomas kaip tūkstantmetė tradicija. Ji tokia sena, kad niekas nepamena, kada viskas prasidėjo. Konkreti data buvo užfiksuota 1504 metų dokumente, kuriame Medina Sidonia kunigaikštis nurodė kumeles iš Guadalquivir pelkių į Almonte miestelį parginti šio miestelio globėjo Šv. Petro dieną.

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys. Vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis.

Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės pavaikštinėjate pakrantės promenada grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…

Jeigu norite atgaivinti savo pojūčių receptorius teigiamų impulsų doze – atvažiuokite pusdieniui pasivaikščioti po Setenilio miestelį. Čia buvę patvirtins, kad antro tokio išpuoselėto, spindinčio baltai, po spalvotomis kanjono uolomis įsispraudusio miestelio Europoje tikrai nerasite.

Kadangi Ispanijoje almodovarų yra daug, tai šis vadinamas Almodovar del Río. Tai nedidelis Kordobos miesto pašonėje esantis miestelis iš tolo išsiskiriantis įspūdinga pilimi kalno viršūnėje. Nors pilių ir tvirtovių Andalūzijoje tikrai netrūksta, ši atrodo kažkokia netikra - tarsi dekoracija, laikinai suręsta viduramžių filmo kūrimui. Čia buvo nufilmuoti keli Sostų karų epizodai. Ir taip, pilis tikra, o po ją pasivaikštinėti tikrai verta.