„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.

Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.

Kai kurios mūsų keliautojų kompanijos, paragavusios milžiniškų pomidorų ir almadraba tuno salotų, pagardintų druska ir virgen extra alyvuogių aliejumi (populiarus patiekalas Cádiz provincijoje ir Ronda mieste) "pameta dėl jų galvą" ir leidžiasi į...druskos paieškas, o jos radę - iššluoja visą parduotuvės lentyną! Nustebusiems pardavėjams tenka aiškinti, kad Lietuvoje "yra ir tuno ir pomidorų", o štai andalūziškos druskos jų pagardinimui trūksta!

Ibérico kumpis yra ypatingas ne vien todėl, kad brangus. Atvirai pasakius, jo kaina tikrai „įkandama“, nors pasitaiko ir labai brangių egzempliorių. Šį kartą - apie ibérico kumpį gaubiančius mitus ir truputį faktų.

Jei keliaujate po Andalūzija ieškodami naujų skonių ir patirčių, vartydami vietinių restoranų meniu turėjote užtikti ištisą skyrių, kuris vadinasi los mariscos. Jūros ar vandenyno pakrantėje galite rasti restoranų, kurie vadinasi Los Mariscos. Yra mariscos skyriai turguose, nedidelės mariscos parduotuvėlės miestuose, arba šaldymo vitrinos prekybos centruose.