Jei iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjote Cádiz, nepergyvenkite – jums bus suteikta antra galimybė. Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpdami bandykite žvilgtelėti dar kartą. Ir vėl širdis nesuvirpėjo? Viskas aišku - eikite pas okulistą arba kardiologą, nes joks sveikas žmogus neatsispirs Kadiso žavesiui. Taip apie savo mylimą miestą mano kiekvienas gaditanos - šio miesto gyventojas. Bet tik mylintys jį besąlygiškai save vadina dar švelniau - gaditas.

Frazė „mano namas – mano tvirtovė“ originale skamba kiek konkrečiau – „Anglo namas yra jo tvirtovė“. Taip yra pasakęs garsus XVII amžiaus britų advokatas Edvardas Kukas, teisme teigdamas, kad anglo nuosavybė yra neliečiama. O štai Kadiso miesto gyventojai savo namus vertė tvirtovėmis ne žodžiais o darbais.

Balandžiai yra monogamiški ir visa gyvenimą išlieka prisirišę prie lizdaviečių. Palankiomis sąlygomis šie paukščiai išgyvena iki 15 metų. Per metus vienas balandis gali pagaminti iki trijų kilogramų mėšlo, todėl nesunku paskaičiuoti kiek jo per savo gyvenimą prigamins šių paukščių pora, įsikūrusi jūsų namo pastogėje. O jeigu tų porų bus keli tūkstančiai? – jaučiu siaubą jūsų akyse, tačiau neskubėkite balandžių smerkti.

Jei keliavote po Andalūziją, turėjote atkreipti dėmesį į miestelių pavadinimus, kurie baigiasi “...de la Frontera”. Tokių miestelių Andalūzijoje priskaičiuojama bent dešimt. Frontera lietuviškai reiškia siena ar pasienis. Gana keista regėti nuorodas į taip pavadintus miestelius važinėjant po provincijas, kurios tikrai tolokai nuo sienos su Portugalija ar Maroku. Taigi kokią sieną žymi visi šie miesteliai?

Andalūzijos herbe vaizduojamas raumeningas jaunuolis, stovintis tarp dviejų kolonų ir glostantis poros milžiniškų liūtų nugaras. Kolonas jungiančioje arkoje užrašyta: Dominator Hercules Fundador, ką lotynų kalbos žodynėlis verčia taip – Valdovas Herkulis Įkūrėjas. Taip, tai jis - Heraklis, arba Herkulis, kaip jį vadino romėnai. Po teisybei, šis vyras į Andalūziją atvyko vogti jaučių, tačiau tos pačios kelionės metu nepasikuklino atlikti ir aibės žygdarbių, kurie buvo įvertinti.

Net vertinant Andalūzijos standartais – Kadizo provincija yra nepadoriai turtinga savo įvairove. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir Atlanto pakrantė, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis bene įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės. Chereso vynuogynai, pakrantės kopos, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.

Taip, būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis smėliu, tingių bangų muša, mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Tačiau neiko panašaus – paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.

Jeigu norite atgaivinti savo pojūčių receptorius teigiamų impulsų doze – atvažiuokite pusdieniui pasivaikščioti po Setenilio miestelį. Čia buvę patvirtins, kad antro tokio išpuoselėto, spindinčio baltai, po spalvotomis kanjono uolomis įsispraudusio miestelio Europoje tikrai nerasite. Setenil restoranai vilioja tobulai sudarytais meniu, o sklindantys mėsos kepsnių kvapai padės apsispręsti kurį iš jų rinktis. Jei norite įsimylėti – pasivaikščiokite Įsimylėjėlių taku, o jei pasimelsti – pasibelskite į San Sebastiano ermitos vartelius.

Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną. Kiek paplaukęs šiaurės kryptimi išsilaipino patogioje pakrantės vietoje, kur įkūrė Sevilla ir Cadiz miestus. Vėliau graikai nusprendė, kad toks žygdarbis negalėjo būti atliktas paprasto mirtingojo, todėl priskyrė jį mitiniam Herakliui, o sąsiaurį pavadino Heraklio stulpais.

„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių knygų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Jos knygų serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys, o patys knygų pavadinimai tiesiog kvėpuoja sūrio magija. Deja, neradau ten nei vienos istorijos, kurios herojumi būtų tapęs ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.

Nerandate žemėlapyje Konjako, Šampanės, Bordo, Pilzeno ar Mozelio? Galiu lažintis, kad šiuos vietovardžius daug lengviau įsivaizduojate ne geografiniame, o gastronominiame kontekste. Ko gero ir Cheresą žymiai lengviau rasite parduotuvės lentynoje, nei žemėlapyje. Cheres de la Frontera yra Kadiso provincijos miestas, pasaulyje išgarsėjęs iš šių vietų kilusio, plačiai pasklidusio ir puikiai įvertinto vyno dėka. Cheres miestas garsus savo cheresu, arba šeriu, kaip jį švelniai vadina anglų poniutės.