Trevelez įsikūręs 1476 metrų aukštyje ir tikrai yra aukščiausias Andalūzijos, o gal ir visos Ispanijos pueblo. Iš jo aukščiausias kontinentinės Ispanijos kalnas Mulhacén (3479 metrai) pasiekiamas per porą žygio valandų. Ya dar vienas, pats svarbiausias šiam kaimeliui skaičius - 1862. Tais metais Ispanijos karalienė Izabelė II-oji antspaudu patvirtino tai, dėl ko nuolat į Trevélez per dieną atvyksta šimtai, o kartais net tūkstančiai keliautojų.

Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai - daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, gyventojai vertėsi sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai buvo leista renovuoti gyvenamuosius namus ir steigti juose vasaros apartamentus.

Teko girdėti vieno gido pasakymą, kad rūmai (el palacio) turi būti pastatyti iš akmenų, o namai (la casa) iš plytų. Taigi reikia žiūrėti ne į pastato dydį, o iš ko jis pastatytas. Be to dar svarbu atkreipti dėmesį ar tai yra rezidencija ar jame vykdoma ir kokia nors veikla. Taigi teoriškai - rūmai yra iš akmenų statyta rezidencija, o visi kiti yra tik namai.

„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.

Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.

Paminėjus šio miestelio pavadinimą apylinkių žmonės sutrinka ir ima kalbėti pašnibždomis. “Savo akimis matėme, kaip jų raganos pasitepa pažastis sviestu ir mėnulio pilnaties šviesoje sklando virš slėnio“. Kito kaimelio gyventojas pirštu rodo į kalno pusę ir prisiekia ne kartą matęs, kaip pulkas rankomis susikibusių moterų, sukosi ratu mėnesienoje ir šaukė pasirodyti Nelabąjį.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

„Ar verta išlipti iš traukinio ir apžiūrėti Kėdainius?“ Ką atsakytumėte į tokį nepažįstamo keliautojo klausimą, perkančio bilietą iš Vilniaus į Klaipėdą? „Žinoma, kad taip!“ – derėtų atsakyti, jei keliautojas yra škotas, domisi žydų tautos istorija, Radvilų šeimos palikimu ir yra prisiekęs agurkų augintojas. O kam patartume užsukti į Liuceną, esančią šalia greitkelio, vedančio į Kordobą?

Andalūzijoje yra daugybė baltai dažytų miestelių. Tiesa, yra vienas dažytas žydrai, bet ši išimtis tik patvirtiną taisyklę. Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma – nusidažyti savo nuosavą namą kita spalva gali reikšti blogą skonį. Tačiau ne visi iš tolo baltai šviečiantys Andalūzijos miesteliai yra Pueblos Blancos.

1969 birželio mėnesį Manhateno Greenwitch Village rajone policija įsiveržė į „Stonewall Inn“ gėjų barą. Šį kartą eilinis pasityčiojimas iš baro lankytojų baigėsi muštynėmis su policija, visišku baro suniokojimu ir visą savaitę trukusiomis riaušėmis. Po dvejų metų panašus įvykis atsitiko kitoje Atlanto pusėje - Costa del Sol kurorte Torremolinos, kai ginkluota automatais policija užblokavo siaurame Begoña pasaže įsikūrusius LGBT barus, o iki paryčių vykęs 300 sulaikytųjų „asmenybės nustatymas“ baigėsi 119 barų lankytojų areštu.

Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Heraklio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose - archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“.

Manoma, kad Spal miestas buvo pavadintas finikiečių dievo Baal garbei. Vėliau Romėnai suteikė šiam pavadinimui lotynišką skambėsį - Hispalis, vizigotai sutrumpino iki Spalis, maurai transformavo į Ishbiliya, o XIII amžiuje užkariavę miestą kastiliečiai pervadino jį į Seviliją. Visuose naujuose miesto pavadinimuose likdavo vardo dalelytė iš praeities. Panašiai atsitiko ir su architektūriniu Sevilijos paveldu.

Na gerai - tikrasis pavadinimas yra kiek trumpesnis - Pampaneira, bet vis tiek linksmas ir nuotaikingai tariamas bet kurios pasaulio kalbos akcentu. Šis kaimelis ne tik linksmas, bet ir įdomus – gal net vienas gražiausias iš visų, prikibusių prie A4120 kalnų serpantino pašonės. Vingiavimas šiuo kalnų keliu yra rimtas išbandymas silpnų nervų ir skrandžio turėtojams, todėl važiuojant su didesne kompanija dažni sustojimai yra tiesiog būtini. O Pampaneira trumpam sustojimui tikrai tinka.

Jei iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjote Cádiz, nepergyvenkite – jums bus suteikta antra galimybė. Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpdami bandykite žvilgtelėti dar kartą. Ir vėl širdis nesuvirpėjo? Viskas aišku - eikite pas okulistą arba kardiologą, nes joks sveikas žmogus neatsispirs Kadiso žavesiui. Taip apie savo mylimą miestą mano kiekvienas gaditanos - šio miesto gyventojas. Bet tik mylintys jį besąlygiškai save vadina dar švelniau - gaditas.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.

Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone, kol nepatenki vidun.

Turgus yra miesto vizitinė kortelė, spalvotas reprezentacinis atvirukas, milžiniškas gyvas organizmas, kuris akimirksniui reaguoja į naujas madas ir tendencijas, ekonomikos nuosmukius ir atsigavimą. Turgus niekada nediktuoja savo taisyklių ar madų, o prie jų prisitaiko pats, todėl pirkėjas čia visada teisus.

Kadaise koridos Ispanijoje vykdavo miestų gatvių sankryžose ir aikštėse, miesto mugių, turgaus ar didesnių švenčių proga. Laikui bėgant bulių kautynės pradėtos rengti specialiai tam pritaikytose arenose, vadinamose Plaza de Toros (lt. bulių aikštėse). Pirmosios ir seniausios jų pastatytos dar 1711 m. nedideliuose Béjar ir Campofrío miesteliuose. O štai Aroche miestelėnai Plaza de Toros įspraudė į kalno viršūnėje stovėjusios tvirtovės kiemą.