Istorijos
iš Andalūzijos
Meilės romaną su Andalūzija galite pradėti skaitydami šias istorijas. Visos jose minimos vietos – mūsų aplankytos, patiekalai – išragauti, emocijos – išgyventos, o patirtys užrašytos su neslepiama meile šiam kraštui.
Pasisemkite iš jų įkvėpimo, įsimylėkite Andalūziją ir ruoškitės jaudinančiam susitikimui!
Naujausios istorijos
Kai tunas nėra tunas
Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.
Torremolinos Kardžuvė. Nelaimingas sutapimas
Ten, kur dabar driekiasi pusantro šimto kilometrų Costa del Sol paplūdimių, kažkada buvo tik nuskurdę žvejų kaimeliai, uždaryti metalurgijos kombinatai, sugriuvę cukraus fabrikai ir sunykusios cukranendrių plantacijos. Costa del Sol atsirado praktiškai iš nieko – dar prieš gerą šimtą metų šioje pakrantėje atostogauti ryždavosi tik didžiausi keistuoliai, o šiais laikais galite rinktis nakvynę viename iš 530 viešbučių, nesuskaičiuojamoje gausybėje apartamentų ir vilų. Mažai kas žino, jog viskas prasidėjo nuo...Kardžuvės.
Visos Ispanijos aikštė
Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.
Apie Marbėją svajoti galima
Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…
Kalnakasybos turizmas Andalūzijoje
Ši, lietuvio ausiai keistokai skambanti turizmo rūšis, Andalūzijoje pritraukia minias keliautojų iš viso pasaulio. Jie dievina šachtas, karjerus ir jų eksploatacijos mechanizmus. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.
Almuñécar. Tropikų perlas kalnų papėdėje
Rinkdamiesi kelionės maršrutą Andalūzijoje venkite išankstinių nuostatų, tokių kaip „nieko įdomaus, turistinis kičas, banalu“. Nekartą įsitikinome, kad užsukus į nieko nežadančią vietą gali nustebti taip, kad daug neabejodamas ją vėliau rekomenduosi kitiems. Almuñécar (reikėtų tarti almunjiekar) yra keistoje vietoje įspraustas Granados provincijos pakrantės miestelis.
Montefrio. Gero vaizdelio istorija
2021 metais „National Geographic“ savo Twiter paskyroje (tuomet 27 mln sekėjų) paskelbė Juan Carlos Fajardo darytą La Villa bažnyčios nuotrauką, primindamas, kad šis vaizdas 2015 metais įtrauktas į „10 geriausių pasaulio vaizdelių sąrašą“.
Aroche miestelio bulių aikštė
Kadaise koridos Ispanijoje vykdavo miestų gatvių sankryžose ir aikštėse, miesto mugių, turgaus ar didesnių švenčių proga. Laikui bėgant bulių kautynės pradėtos rengti specialiai tam pritaikytose arenose, vadinamose Plaza de Toros (lt. bulių aikštėse). Pirmosios ir seniausios jų pastatytos dar 1711 m. nedideliuose Béjar ir Campofrío miesteliuose. O štai Aroche miestelėnai Plaza de Toros įspraudė į kalno viršūnėje stovėjusios tvirtovės kiemą.
El Rompido gundymai
Šis Huelvos provincijos miestelis save prisistato gana lakoniškai – balti žvejų nameliai, upės krantinėje ant šono nuvirtę laiveliai, nudistų pamėgtos begalinės smėlio pakrantės, puikūs restoranai ir viešbučiai, kuriuose galėsite neskubėdami mėgautis gyvenimu.
Expo 92 paroda Sevilijoje
Dar 1976 metais, naujasis Ispanijos karalius Juan Carlos su karaliene Sofija, keliaudamas po Amerikos žemyną pasiūlė 1992 metais Sevilijoje surengti pasaulinę Iberoamerikos šalių parodą. Panašią parodą 1929 metais buvo organizavęs jo senelis Alfonso XIII. Tai buvo labai toliaregiškas lobistinis žingsnis – 1992 metais pasaulis turėjo minėti Amerikos atradimo 500 metų jubiliejų, o Sevilija su atradimu turėjo tiesioginį ryšį.
Casabermeja. Baltasis mirusiųjų miestelis
Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Álora citrusų soduose
Álora yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais. Kviečiame su mumis ir jus.
Itálica. Istorijos donoras
Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus. Susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. O štai Roma iki šiol mane traukia, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje.
Andalūziška Petra Osunoje
Petra yra kalno uolose iškaltas miestas Jordanijoje. Tikrai įspūdingas, unikalus ir vienintelis toks pasaulyje. Sutinku, kad andalūziška Petra kur kas kuklesnė, tačiau toks palyginimas labiau atskleidžia panašumus, o nei skirtumus. Osunos miesto pakraštyje esantys smiltainio karjerai tūkstančius metų tiekė akmenis namų, pilių, rūmų ir bažnyčių statybai, o naujaisiais laikais pateko į modernių akmenskaldžių ir skulptorių rankas ir tapo erdve kultūros renginiams.
Netikras Almadovaras
Kadangi Ispanijoje almodovarų yra daug, tai šis vadinamas Almodovar del Río. Tai nedidelis Kordobos miesto pašonėje esantis miestelis iš tolo išsiskiriantis įspūdinga pilimi kalno viršūnėje. Nors pilių ir tvirtovių Andalūzijoje tikrai netrūksta, ši atrodo kažkokia netikra - tarsi dekoracija, laikinai suręsta viduramžių filmo kūrimui. Čia buvo nufilmuoti keli Sostų karų epizodai. Ir taip, pilis tikra, o po ją pasivaikštinėti tikrai verta.
Castellar de la Frontera. Visko po vieną
Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius gobia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis.
Mijas kaimelis ir jo asilų taksi
Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai - daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, gyventojai vertėsi sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai buvo leista renovuoti gyvenamuosius namus ir steigti juose vasaros apartamentus.
Semana Santa žaliems
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas.
Malagos botanikos sodas. Žalias sumanymas
Botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas gali išsėdėti ilgus karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode nieko nepasieks. Ir dar - šis mokslas labai gražus ir estetiškas. Todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!