Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.

Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.

Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, laikomą karščiausia Andalūzijos lyguma.

Alcázar yra tvirtovė, kurioje įsikūrusi šalies valdovo rezidencija, todėl ji yra didesnė ir puošnesnė nei alkazaba – miesto valdytojo citadelė. Alcazabų arba bent jų griuvėsių Andalūzijoje galite pamatyti vos ne kiekviename senesniame miestelyje, o štai Karališkieji Alkazarai yra tik du – Sevilijoje ir Kordoboje.

Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone, kol nepatenki vidun.