Vėduoklės kova dėl moters rankos
Viena akimi stebiu baro terasoje pakabintame ekrane futbolo rungtynes, o kitos krašteliu - aistringą ispanų komandos gerbėją. Komandai pradedant puolimą ji sugriebia gulinčią ant stalo raudoną vėduoklę, akies mirksniu ją iškleidžia ir pradeda staigiais judesiais vėduoti orą. Puolimui žlugus - staiga ją suskleidžia (tas duslus“čakšt“!), jos galu gracingai išpiešia kelis apskritimus ore ir šaižiai sušukusi ¡Qué mierda! (lt. bet tai koks šūdas!) nusviedžia vėduoklę ant stalo ir sriūbteli gurkšnį alaus.
Miesto renginio metu | ©laimafoto
Šiais laikais vis daugiau ir daugiau andalūzių į rankinę, šalia raktų, piniginės ir mobilaus telefono, įsimeta ir vėduoklę. Jaunos moterys jas išskleidžia vasaros renginių metu, ar su draugėmis gurkšnodamos vyną lauko terasose; vyresnėms ponioms vėduoklė yra tiesiog privaloma stiliaus dalis, todėl kruopščiai priderinama prie šventinio ar proginio rūbo, na o paauglės šį aksesuarą renkasi miesto mugės metu dėvėdamos flamenko kostiumą.
Pažįstamos andalūzės, mokydamos mane naudotis vėduokle, patyrė daug smagių akimirkų. Pasirodo ne taip paprasta ją tinkamai išskleisti, grakščiai laikyti, vėduotis ir suskleisti! Judesiai turi būti tikslūs ir greiti. Ir ne tik judesiai, bet ir garsas!
Dabar jau išgirdusi trakšt - galiu pasakyti, kad kažkas išskleidė vėduoklę pasivėduoti, o charakteringas čakšt pasigirsta ją suskleidus.
Tai įsiminiau jau pirmųjų pamokų metu. Dabar mano kolekcijoje yra keturios vėduoklės. Viena jų - dovanota ir papuošta dedikacija garbingai stovi lentynoje, o kitos trys naudojamos pagal paskirtį vasaros karščių metu ir padeda ne tik apsisaugoti nuo karščio, bet ir atrodyti andalūziškai.
Nors daugumoje Ispanijos suvenyrų parduotuvių parduodamos pigios, Kinijoje gamintos vėduokles, šalyje galite rasti ir autentiškų, vietos meistrų rankomis gamintų kūrinių. Rankų darbo, piešiniais dekoruotą vėduoklę nusipirksite ir už 25 eurus. Tačiau už kolekcinį šedevrą gali tekti suploti net ir 6000 eurų!
Įvairių stilių ir spalvų vėduokles perka ir ispanų aristokratai, ir susitikti su jais susiruošę užsienio valstybių svečiai ir net oficialūs asmenys.
Vėduokles Ispanijoje mėgsta ne tik turtuoliai ar garsenybės, kuriems ji yra prabangus aksesuaras ir statuso simbolis.
Eiliniai miestelėnai šiam aksesuarui taip pat neabejingi, labiausiai - dėl praktiškumo: ji tiesiog padeda greitai atsivėsinti karštą dieną.
Madrido El Rastro turguje | ©laimafoto
Ispanijos simbolis
Prieš kelis šimtus metų, kai tapo madinga atostogauti užsienyje, Costa del Sol (lt. Saulėta pakrantė) buvo viena iš pirmųjų krypčių Europos aristokratams ir juos lydintiems asmenims. Čia jie atrado ne tik puikų klimatą, bet ir naujas madas. Romantiškos ir gundančios gražuolės, pasipuošusios ryškiaspalvėmis suknelėmis, su gvazdikais plaukuose ir žybsinčios juodomis akimis iš po vėduoklių, buvo šlovinamos tuo metu keliavusių poetų eilėse ir pavaizduotos dailininkų paveiksluose.
Sunku pasakyti ar tikrai viskas taip buvo iš tikrųjų, ar šie vaizdiniai yra tik įaudrintos fantazijos vaisius.
Bet vėduoklė iki šiol liko atpažįstamu Andalūzijos, o ir visos Ispanijos simboliu. Keliaujate ir norite draugams pranešti kurioje šalyje esate? – nusiųskite jiems asmenukę, kurioje stilingai mojuojate vėduokle ir nereikės jokio paaiškinimo.
Iš vėduoklės istorijos
Manoma, kad vėduoklės atsirado Senovės Egipte. Tačiau jas naudojo ir babiloniečiai, persai, graikai, o vėliau ir romėnai. Stručio ar kalakuto plunksnų vėduoklė buvo laikoma valdžios simboliu ir ja galėjo vėduotis tik faraonas. Tuo pačiu vėduoklė buvo ir praktiškas aksesuaras - ne tik padėdavo atgaivinti, bet ir atbaidydavo vabzdžius.
Manoma, kad suskleidžiama vėduoklė atsirado XI amžiuje, o ją sukūrę japonai atkartojo šikšnosparnio sparno formą ir konstrukciją. Vėliau vėduoklė tapo svarbiu simboliu ir japoniškame „Kabuki“ teatre.
Portugalai vėduokles į Europą atvežė XV a., o pirmieji vėduokles patys išmoko gaminti italai XVI amžiuje, po šimto metų jas gamino ir prancūzai. Ispanai pavėlavo dar vienu šimtmečiu – pirmosios vėduoklių dirbtuvės buvo įkurtos tik XVII amžiaus pabaigoje, tačiau labai greitai šalis tapo viena didžiausių vėduoklių gamintojų pasaulyje.
Vėduoklininkas savo dirbtuvėse, Valensija | ©laimafoto
„Karališkasis Valensijos vėduoklių fabrikas“
Ispanai pirmieji vėduokles pradėjo gaminti masiniu būdu, todėl 1797 metais Valensijoje įkurtos vėduoklių dirbtuvės pelnytai vadinamos fabriku. Įmonėje buvo darbo pasidalinimas – gamybą koordinavo meistras, kuris atsakė už galutinį produkto vaizdą. Jo vadovaujami ir prižiūrimi dirbo amatininkai - dailininkai; graviruotajai ir net auksakaliai, o jau šiems talkino padėjėjai, kurie pjaudavo vėduoklėms detales, lankstydavo audinius ir juos klijuodavo. Fabrikas suklestėjo, kai ėmė gaminti vėduokles iš audinio ar net popieriaus ir pigių medinių detalių. Taip šis aksesuaras tapo pigesnis ir įperkamas žemesnių klasių moterims. Vėduokles fabrikas ėmė eksportuoti į Vakarų Europos šalis, o ypač į Kubą ir Argentiną.
Medžiagos vėduoklių gamybai
Vėduoklių gamybai buvo naudojamos įvairiausios medžiagos - dramblio kaulas, vėžlio kiautas, perlamutras, šilkas, popierius, tiulis, Briuselio nėriniai, povo, stručio ir kolibrio plunksnos; net vitela vellum (negimusio gyvūno odos), kuri vėliau buvo pakeista dar švelnesne gulbės oda. Europoje vėduoklių gamybai dažniausiai naudota darželinio pupmedžio, bugienio, kedro, kriaušės ir kukmedžio mediena. Ne mažiau svarbus buvo ir vėduoklės dėklas, kurį gamindavo iš lakuotos medienos ir dekoruodavo auksiniais ornamentais ir siuvinėdavo šilkais.
Pagal tai, iš ko pagaminta vėduoklė, buvo galima nuspėti jos savininkės socialinę padėtį. Ant šių mini meno kūrinių dailininkai ir tapytojai averse išpiešdavo mitologinius motyvus, scenas iš Biblijos, garsių tapybos darbų kopijas ir net svarbius savininkės asmeninio gyvenimo įvykius. Vėduoklės reversas paprastai buvo tapomas gėlėmis ir augmenijos motyvais.
Paradoksalu, bet šio aksesuaro kūrėjų meistriškumas nebuvo vertinamas kaip rimtas menas. Pradžioje garsūs to meto dailininkai net nepasirašinėdavo savo darbų, tačiau situacija pasikeitė, kai jų kurtas vėduokles pradėjo užsakinėti aukšto rango moterys, aristokratės ar net karalienės.
Vėduoklių aukso amžius
XVII amžiuje vėduoklės naudojamos visur: vestuvėse, laidotuvėse, vaikštinėjant parke, mieste ir net dirbant namuose. Šį aksesuarą pamėgo tiek moterys, tiek vyrai. To meto jaunos damos eidavo į šokius tik kieno nors lydimos - motinos ar palydovės, kurios prižiūrėdavo, kad būtų elgiamasi pagal griežtas to meto padoraus elgesio taisykles. Todėl vėduoklė pasitarnaudavo atliekant bendravimo funkciją - padėdavo jaunuoliams susipažinti, flirtuoti ir net derėtis dėl piršlybų. Vėduoklės laikymo rankose būdas, jos judėjimo kryptis ir greitis, veido ir kūno dalių palietimai reiškė sutartus signalus ir leido palaikyti net gana sudėtingus pokalbius.
Save gerbianti ponia į vakarėlį ar šokius niekada nesinešdavo tos pačios vėduoklės du kartus. Tad nenuostabu, kad Ispanijos Karalienė Isabel de Farnesio, aistringa meno kolekcionierė, per savo gyvenimą surinko daugiau nei penkių tūkstančių vėduoklių kolekciją, kuria išpuošė rūmų sienas.
Kova dėl moters rankos
Apie 1920-uosius metus moterų rankas užėmė nauji mados aksesuarai - cigaretės ir kokteiliai, todėl vėduoklė padėta į močiutės ir karnavalinių drabužių spintą.
Šiandien vėduoklių meistrai neturi iliuzijų, kad šis aksesuaras susigrąžins ankstesnę šlovę, nes moters rankos ir toliau lieka užimtos - dabar - moderniais mobiliaisiais įrenginiais.
Tačiau Valensijoje, Sevilijoje, Kadise yra apie 30 iki šiol dar veikiančių vėduoklių gamybos kompanijų, kurios kantriai dirba tikėdamos, kad vėduoklės mada grįš ir jai tikrai atsiras vietos moters rankinėje, šalia mobilaus, piniginės ir saulės akinių.
Vėduokles, pristatydami naujas mados kolekcijas, sumaniai naudoja šiuolaikiniai Ispanijos dizaineriai. Jas populiaru dovanoti svečiams vestuvių metu, o draugams iš užsienio - parvežti kaip atminimo dovaną. Kartais vėduoklės tampa ir protesto simboliu: 2018 metais Ispanijos kino akademijos teikiamų “Goya” apdovanojimų metu kino žvaigždės, norėdamos atkreipti dėmesį į lyčių nelygybę Ispanijos kine, pozavo su raudonomis vėduoklėmis, ant kurių buvo užrašyta #masmujeres (lt.daugiau moterų).
Aktorė Penelope Cruz taip pat neabejinga šiam moteriškam aksesuarui, jos pasirodymas su didžiule vėduokle rankose Ispanijoje vykusiame Lenny Kravitz koncerte susilaukė daugybės ovacijų.
Vėduoklininko amatas
Vėduoklininko dirbtuvės Sevilijoje | ©laimafoto
Kadiso taikomosios dailės ir meno amatų mokykloje vis dar galima išmokti vėduoklių meistro profesijos. Nuo 1990 m. šią specialybę baigė 500 vėduoklininkų (isp.abaniqueros). Mokykla skatina savo mokinius laužyti tradicines šio aksesuaro kūrimo taisykles, nepamirštant tik pagrindinės šio aksesuaro funkcijos – vėduoklė vis tiek turi vėduoti... Šiuolaikinių meistrų dėka vėduoklės įgavo stulbinančią įvairovę, o kai kurios jų net tapo taikomojo meno šedevrais.
***
Taigi, jeigu panorote įsigyti stilingą, šiuolaikišką, Ispanijoje gamintą vėduoklę, pasižvalgykite šiose parduotuvėse: „Kausi hand fans“, „Tusitala Barcelona“, „Arena Stories“, „Redondo store“. Kainos prasideda nuo 30 Eur. Galite užsukti ir į El Corte Inglés bet kuriame didesniame Ispanijos mieste - ten taip pat rasite šalies amatininkų kurtų vėduoklių. Liepos viduryje, prasidėjus vasaros išpardavimas, kokybiškų vėduoklių kainos prasideda nuo 25 eurų.
Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?
Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Taip pat skaitykite:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:
