Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.

Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus. Susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. O štai Roma iki šiol mane traukia, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje.

Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, laikomą karščiausia Andalūzijos lyguma.

XVII amžiaus Sevilija buvo kontrastų miestas. Viena vertus – galingas ir spalvingas, kupinas turtų ir nuostabių paminklų, o iš kitos – paženklintas skurdo ir ligų. Šio amžiaus viduryje vykę tragiški įvykiai sužlugdė Ispaniją, kuri virto antrarūše pasaulio galia, o Sevilijoje baigėsi klestėjimo amžius – miestas dar blizgėjo baroko auksu ir tuo pačiu jau duso nuo skurdo ir ligų.