Pradžioje buvo... klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius. Viską reikia pasirašyti, išsiųsti ir kantriai laukti tolimesnių nurodymų.

Augalai geriausiai auga ten, kur randa geriausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją. Į Ispaniją buvo atvežta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vieni atvežti dėl grožio, kiti dėl naudos. Daugybė tų augalų puikiausia prigijo ir net užgožė vietines rūšis, todėl tapo nepageidaujami.

Andalūzijos didieji - Sevilija, Granada, Kordoba, Kadisas ir Malaga traukia miestų mylėtojus. Turintys savitą atmosferą, stiprų kultūrinį charakterį, gilias tradicijas. O tuo pačiu atviri naujovėms ir šiuolaikiški. Karštą vasarą sunkiai įveikiami, kitu metų laiku mielai atsiduodantys keliautojams. Neriame į juos, skaitome jų kodus, bandome apibūdinti charakterius.

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys. Vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis.

Kai žmogus įsivaizduoja katedrą uoloje, uola nustoja būti tik akmenų krūva,- kartą pasakė Antoine'as de Saint-Exupery. Katedrų statybos reikalauja ne tik vaizduotės, bet ir milžiniškų išteklių bei laiko. Iš dabarties žvelgiant į Andalūzijos katedras, jos atrodo eklektiškai komponuotos, savyje talpinančios padrikas meno kūrinių kolekcijas, atliepiančios skirtingus istorinius laikotarpius bei architektūros stilius, o ir labai nutolusios nuo pirminės sumanytojų vizijos. Nepaisant to, Andalūzijoje skaičiuojama vienuolika iki mūsų dienų išlikusių katedrų. Trys jų saugomos UNESCO paveldo. Žvalgomės į svarbiausias.

„Ar verta išlipti iš traukinio ir apžiūrėti Kėdainius?“ Ką atsakytumėte į tokį nepažįstamo keliautojo klausimą, perkančio bilietą iš Vilniaus į Klaipėdą? „Žinoma, kad taip!“ – derėtų atsakyti, jei keliautojas yra škotas, domisi žydų tautos istorija, Radvilų šeimos palikimu ir yra prisiekęs agurkų augintojas. O kam patartume užsukti į Liuceną, esančią šalia greitkelio, vedančio į Kordobą?