„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės. 

Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).

Manote, kad dešros nevertos ypatingo dėmesio, nes yra tik mėsos atliekų prikimšti žarnokai? Gal kažkur taip ir yra, tik ne Andalūzijoje. Relleno de Carnaval dešra yra Chaeno provincijos virtuvės šedevras, o El Salchichón de Málaga dešrioku, kaip jau galite spėti iš pavadinimo, - didžiuojasi Malagos provincija.

Gūžčiojate pečiais skaitydami nesuprantamus patiekalų pavadinimus Andalūzijos restoranų meniu ar suglumstate regėdami prieš jus padėta visai ne tokį, kokio tikėjotės, patiekalą? Užsisakyti maistą savarankiškai svečioje šalyje jums padeda patirtis ir intuicija arba patiekalo nuotrauka šalia pavadinimo? Nenusiminkite, jūs ne vieni. Pabandykite patys paaiškinti andalūzui kas yra cepelinas, šaltiena ar koks paplūdimio čeburėkas! Taigi – nenuleiskite rankų ir nebadykite pirštu tik į pažįstamą paelją ar gazpacho. Pristatome įvadinį straipsnį, skirtą po Andalūziją savarankiškai susiruošusiam keliauti mėsėdžiui.