Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys.

Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus. Susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. O štai Roma iki šiol mane traukia, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje.

XVII amžiaus Sevilija buvo kontrastų miestas. Viena vertus – galingas ir spalvingas, kupinas turtų ir nuostabių paminklų, o iš kitos – paženklintas skurdo ir ligų. Šio amžiaus viduryje vykę tragiški įvykiai sužlugdė Ispaniją, kuri virto antrarūše pasaulio galia, o Sevilijoje baigėsi klestėjimo amžius – miestas dar blizgėjo baroko auksu ir tuo pačiu jau duso nuo skurdo ir ligų.

Kažkur skaičiau, kad didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra Armillaria ostoya, dar vadinamas Medaus grybas. Jo dydis sunkiai įsivaizduojamas, nes didžioji jo dalis - grybiena auga po žeme. 2011 metais Sevilijoje išdygęs grybas irgi įspūdingo dydžio, tačiau po žeme slepiasi tik nedidelė jo dalis. Ir dar - šis grybas, ko gero, pats brangiausias pasaulyje.

Viena legenda byloja, kad apelsinus iš Hesperidžių sodo pavogė ir į Iberijos pusiasalį atnešė legendinis graikų didvyris Herkulis. Šis didvyris prieš kokius 4000 metų įkūrė Sevilijos miestą, todėl apelsinmedis tapo šio miesto gyvuoju simboliu. Sevilijos gatvėse, parkuose ir kiemuose auga daugiau nei 60 000 apelsinmedžių, todėl šis miestas laikomas didžiausiu pasaulyje apelsinų sodu.

Dar 1976 metais, naujasis Ispanijos karalius Juan Carlos su karaliene Sofija, keliaudamas po Amerikos žemyną pasiūlė 1992 metais Sevilijoje surengti pasaulinę Iberoamerikos šalių parodą. Panašią parodą 1929 metais buvo organizavęs jo senelis Alfonso XIII. Tai buvo labai toliaregiškas lobistinis žingsnis – 1992 metais pasaulis turėjo minėti Amerikos atradimo 500 metų jubiliejų, o Sevilija su atradimu turėjo tiesioginį ryšį.

Manoma, kad Spal miestas buvo pavadintas finikiečių dievo Baal garbei. Vėliau Romėnai suteikė šiam pavadinimui lotynišką skambėsį - Hispalis, vizigotai sutrumpino iki Spalis, maurai transformavo į Ishbiliya, o XIII amžiuje užkariavę miestą kastiliečiai pervadino jį į Seviliją. Visuose naujuose miesto pavadinimuose likdavo vardo dalelytė iš praeities. Panašiai atsitiko ir su architektūriniu Sevilijos paveldu.

Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone, kol nepatenki vidun.