Esu girdėjęs vaizdingą pasakymą, kad visa Costa del Sol yra milžiniškas, ant šono nuvirtęs daugiabutis. Tiesos tame yra daug, nes visa Europa nori tingiai pasivartyti šios 150 km besitęsiančios pakrantės paplūdimio gultuose. Gultams skirtas siauras pajūrio ruožas, prispaustas prie jūros daugiaaukščiais apartamentų ir viešbučių kompleksų mūrais, kuriuose vasaros piko metu gyvena virš milijono poilsiautojų.

Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės pavaikštinėjate pakrantės promenada grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių". Prieš kelis šimtus metų Marbėjoje buvo tik nedidelis žvejų uostas, vėliau čia veikė didžiausia Ispanijos ketaus liejimo aukštakrosnė, dar vėliau čia gamino cukrų, kol galų gale…

Torrox yra nedidelis Costa del Sol kaimelis – pueblo, Axarquia zonoje. Jis per mažas formuoti savo įvaizdį pats, todėl tokiems miesteliams kaip jis tenka išsirinkti kažką standartinio iš jau paruoštos įvaizdžio duomenų bazės. Torrox pasielgė drąsiai – šalia savo pueblo vardo įsirašė, kad „čia geriausias Europos klimatas”. Drąsus teiginys, net be šauktuko pabaigoje. Taigi – drąsos šiam pueblo netrūksta, o kuo jis dar nustebins?

Ten, kur dabar driekiasi pusantro šimto kilometrų Costa del Sol paplūdimių, kažkada buvo tik nuskurdę žvejų kaimeliai, uždaryti metalurgijos kombinatai, sugriuvę cukraus fabrikai ir sunykusios cukranendrių plantacijos. Costa del Sol atsirado praktiškai iš nieko – dar prieš gerą šimtą metų šioje pakrantėje atostogauti ryždavosi tik didžiausi keistuoliai, o šiais laikais galite rinktis nakvynę viename iš 530 viešbučių, nesuskaičiuojamoje gausybėje apartamentų ir vilų. Mažai kas žino, jog viskas prasidėjo nuo...Kardžuvės.

Rinkdamiesi kelionės maršrutą Andalūzijoje venkite išankstinių nuostatų, tokių kaip „nieko įdomaus, turistinis kičas, banalu“. Nekartą įsitikinome, kad užsukus į nieko nežadančią vietą gali nustebti taip, kad daug neabejodamas ją vėliau rekomenduosi kitiems. Almuñécar (reikėtų tarti almunjiekar) yra keistoje vietoje įspraustas Granados provincijos pakrantės miestelis.

Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai Frigilianą idealiai ištars net ir plungiškis. O ir pati Frigiliana yra ideali. Kiek pasilypėjusi į Axarquia (pabandykite ištarti) kalnų šlaitus, ne per daug nutolusi nuo Mediterraneo (tardami aiškiai pažymime dvigubą r) pakrantės.

Šis Costa del Sol kurortu tapęs pajūrio miestelis tikrai vertas ir pagyrų ir dėmesio. Esteponos ypatinga ne tik pakrantė, besidriekianti beveik 21 kilometrų. Ypatinga centrinė miesto promenada, gausiai apsodinta gėlėmis ir egzotiniais medžiais bei krūmais. Ypatingas net ir pats senasis Esteponos miestelio centras - jį galima drąsiai vadinti klasikiniu, savo unikalumą išlaikiusiu ir atsispyrusiu masinio turizmo architektūros madoms.

Juokaujama, kad Marbėjos gyventojo statusas vertinamas pagal vyro vairuojamo Porsche modelį, o moters – pagal jos rankinės prabangą. O greta Marbėjos esanti Sotogrande jau pati iš savęs yra statuso ženklas – joje gyvenantys tarpusavyje nekonkuruoja, todėl čia nieko nenustebinsi nei vairuojamo automobilio modeliu, ar vedžiojamo šuns veisle. Sotogrande save pristato kaip ramaus šeimyninio gyvenimo ir poilsio zona su labai neišsiskiriančiais landroveriais ir labradorais.

Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai - daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, gyventojai vertėsi sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai buvo leista renovuoti gyvenamuosius namus ir steigti juose vasaros apartamentus.

„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

1969 birželio mėnesį Manhateno Greenwitch Village rajone policija įsiveržė į „Stonewall Inn“ gėjų barą. Šį kartą eilinis pasityčiojimas iš baro lankytojų baigėsi muštynėmis su policija, visišku baro suniokojimu ir visą savaitę trukusiomis riaušėmis. Po dvejų metų panašus įvykis atsitiko kitoje Atlanto pusėje - Costa del Sol kurorte Torremolinos, kai ginkluota automatais policija užblokavo siaurame Begoña pasaže įsikūrusius LGBT barus, o iki paryčių vykęs 300 sulaikytųjų „asmenybės nustatymas“ baigėsi 119 barų lankytojų areštu.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.