Andalūzijos didieji - Sevilija, Granada, Kordoba, Kadisas ir Malaga traukia miestų mylėtojus. Turintys savitą atmosferą, stiprų kultūrinį charakterį, gilias tradicijas. O tuo pačiu atviri naujovėms ir šiuolaikiški. Karštą vasarą sunkiai įveikiami, kitu metų laiku mielai atsiduodantys keliautojams. Neriame į juos, skaitome jų kodus, bandome apibūdinti charakterius.

Besimėgaujantiems Sevilijos senamiesčiu patariame pakelti akis ir įdėmiau patyrinėti namų fasadus, o Granadoje kviečiame dažniau žvalgytis po kojomis. Ir ne tik tam, kad neįliptumėte į šuns paliktą siurprizą ar pataikytumėte koją ant laiptelio. Kai kuriose miesto vietose kviečiame įdėmiau apžiūrėti ir pasigrožėti empedrado granadino - raštuotu grindiniu, sudėliotu iš nugludintų akmenukų.

Kai žmogus įsivaizduoja katedrą uoloje, uola nustoja būti tik akmenų krūva,- kartą pasakė Antoine'as de Saint-Exupery. Katedrų statybos reikalauja ne tik vaizduotės, bet ir milžiniškų išteklių bei laiko. Iš dabarties žvelgiant į Andalūzijos katedras, jos atrodo eklektiškai komponuotos, savyje talpinančios padrikas meno kūrinių kolekcijas, atliepiančios skirtingus istorinius laikotarpius bei architektūros stilius, o ir labai nutolusios nuo pirminės sumanytojų vizijos. Nepaisant to, Andalūzijoje skaičiuojama vienuolika iki mūsų dienų išlikusių katedrų. Trys jų saugomos UNESCO paveldo. Žvalgomės į svarbiausias.