¡Vale hombre, no te preocupes! Istorija apie tai, kaip mokausi kalbėti andalūziškai
Planas buvo toks: apsigyvenu patogiame, autentiškame Andalūzijos mieste, kurio gatvėse skamba ispanų, o ne paplūdimio kalbų mišinys. Pasineriu į vietinio gyvenimo sūkurį, bendrauju ir mokausi gyvos kalbos. Pirmą kartą apsilankius Antekera (Antequera) mieste pasirodė, kad viskas sounds good – miesto gyventojai raižo ispaniškai, o Carrefour prekybos centro kasininkė net pasisveikino angliškai! O šventas naivume... Pasirodė, kad mokytis ispanų kalbos Antekeroje galima tik vienoje vietoje – pas ispanų kalbos mokytoją.
Ispanų kalbos mokymasis Andalūzijoje | ©laimafoto
Kartą lankydamasis Plungėje sutikau jauną studentą, atvykusį iš kažkurio Ispanijos universiteto. Nežinau ką jis ten mokėsi ir kaip jam sekėsi, bet vieną dieną universitetas jį išsiuntė praktikai į Plungės biblioteką. Plungiškiai laisvai supranta visas pasaulio kalbas, bet patys kalba tik viena jų. Taigi vaikinui teko greituoju būdu pradėti mokytis ir po trijų mėnesių jis jau visai neblogai kalbėjo.... žemaitiškai. Klausydamasis visai neblogos tarties dar pamaniau – va kaip jam pasisekė, išmokęs žemaitiškai gali be vargo toliau studijuoti ne tik latvių, bet ir lietuvių kalbas.
Man atsitiko panašiai – maniau, kad gyvendamas Antekeroje, iki kaklo paniręs į vietinę kultūrą, tradicijas ir apsuptas geranoriškų andalūzų, greitai persilaušiu ir tuoj pradėsiu suprasti ir kalbėti ispaniškai.
Nuo pirmų dienų pradėjau lankyti ispanų kalbos kursus pas puikią mokytoją Aną, kuri moko ne tik ispanų, bet ir anglų, prancūzų ir lotynų kalbų. Kaip naujokui sekėsi tikrai neblogai, daug padėjo kasdien žiūrima ispaniška televizija, skaitomi komiksai ir „Hola“ žurnalas, bendravimas su draugais. Nors sąlygos mokytis ispanų kalbą buvo idealios, bet „persilaužimas“ užtruko.
Andalūziečiai susitvarkė savo kalbą taip, kad galėtų bet kokio ilgio istoriją išberti greičiausiai kaip įmanoma, vienu iškvėpimu. Jų ilgametė patirtis sako, kad jei iš žodžio išmesi visas nereikalingas raides, o po to dar nukirsi ir galūnę – gali pasiekti neįtikėtinų kalbos greičio aukštumų. Galiu suprasti, kad raidė „s“ daugelyje žodžių nėra reikalinga, bet kuo užkliuvo raidės „r“ ir „d“, kad teko atsisakyti ir jų? Jei nežinai istorijos konteksto, galimybės iš pirmo karto suprasti ką jums „surepavo“ antekerietis, beveik nėra.
Tokiais atvejais iš karto stabdau pokalbį ir prašau, kad pašnekovas pakartotų viską, ką pasakė. Vėliau dar kelis kartus lėčiau. O tai reiškia, kad jo prašau į žodžius gražinti visas išmestas raides arba prisiminti tą gramatiką, kurios taisykles mokėsi mokykloje. Ne su visais toks pokalbis pavyksta, todėl tenka rinktis labai kantrius pašnekovus.
Andalūziški pokalbiai | ©laimafoto
Kad ir kaip atsargiai pradedu kalbą: „na ehhh, sveiki, laba diena, kaip laikotės? nelabai kalbu ispaniškai, bet noriu paklausti...“ - vis tiek viskas baigiasi ir veido mimikos ir gestų kalbos mišiniu. Antekeriečiai galvoja, kad visi užsieniečiai, kažkokiu būdu prasmukę į jų miestą, privalo suprasti jų tartį.
Nemokantys vietinio dialekto yra išfiltruojami ties įvažiavimu į miestą ir nukreipiami į Kordoba, Granada ar Seviliją, o labiausiai užsispyrusiems parodomas kelias į Carrefour prekybos centrą arba į Repsol degalinę, kad įsipiltų kuro ir važiuotų atgal į Malagą.
O tiems, kuriems kažkaip pavyksta prasiveržti iki centrinėje miesto aikštėje San Sebastian veikiančio baro ir klestelėti ant kedės prie staliuko – viskas, tą akimirką tampi vietiniu, todėl ir kalbėk ne normine castellano (ispanų) kalba, o andalūziškai.
Andalūzijoje mokiniai visus dalykus mokosi andalūzišku dialektu, tačiau nuo pirmųjų klasių atsiranda norminės castellano (ispanų) kalbos gramatika, kuri mokiniams yra „misija neįmanoma“. Mokantis gramatiką tenka į kalbą sugrąžinti visas raides, be kurių jie iki tol išsiversdavo ir vis tiek puikiai susikalbėdavo tarpusavyje.
Ispanų kalbos mokymasis Andalūzijoje | ©laimafoto
Teko atrasti ir naują kultūrinį ypatumą – jei andalūzui pasirodo, kad nelabai tiksliai suprato pasakytą tekstą – jis nesuka sau galvos spėliodamas ir greit be užuolankų pareiškia: „nieko nesupratau“ („Aš noriu kava ledas kitas puodas“- Kas čia neaišku?). Neįsižeidžiu, nes tai vertingiausia mokymosi proceso dalis. Dėlioju žodžius tol, kol randu teisingą jų derinį, intonaciją, artikelius, suderinu laikus ir gimines. Kitą kartą tokios klaidos jau nedarau.
Kai Ispanijoje paskelbė karantiną - per visas televizijas buvo transliuojamas Karaliaus kreipimasis į šalies gyventojus. Klausiausi lyg užburtas - kaip gražiai, lėtai ir aiškiai iš jo Didenybės Karaliaus Felipe VI lūpų liejosi castellano. Ir nesvarbu, kad jo žinia buvo liūdna. Lūpomis gaudžiau kiekvieną Karaliaus tariamo žodžio raidę ir pilnais plaučiais kvėpavau jo raiškią ir aiškią ispanų kalbą. Ech, kad tokią kalbą kasdien girdėčiau gatvėje...
Guodžiu save, kad jei kada „įkirsiu“ andalūzišką dialektą, tai nesunkiai suprasiu ir likusius ispanų kalbos pasaulio akcentus.
Koks rezultatas po penkių metų? Progresuoju ir mokausi toliau. O taip pat stebiu, kad vietiniai draugai, anksčiau iš visų jėgų bandę kalbėti su manimi normine castellano (ispanų) kalba seniai metė tai daryti - kandžioja galūnes, praleidžia raides ir pagavus emocijai kalba beprotišku greičiu. Matyt žino, kad juos ju suprantu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Taip pat skaitykite:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:
Lietuvių, susiruošusių atkeliauti į Andalūziją daugėja ir mes tuo labai džiaugiamės. O atradę, kad Costa del Sol turistinę pakrantę, nori pažinti tikrą, autentišką, Virgen Andalūziją. Gera žinia! Visiems, kurie ryžtasi “nerti” giliau, sudarome individualius kelionių planus, kuriais vadovaudamiesi galėsite keliauti po dar neatrastą Andalūziją savarankiškai.